Hebrajams

1 Daugel kartų ir įvairiais būdais senovėje Dievas kalbėjo mūsų protėviams per pranašus, 2 o tų dienų pabaigoje prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju, per kurį ir santvarkas nustatė. 3 Jis yra Dievo šlovės atspindys, tikslus pačios jo esybės atvaizdas ir jo* galingu žodžiu visa palaiko. Atlikęs apvalymą nuo nuodėmių, jis atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse 4 ir tapo tiek pranašesnis už angelus, kiek prakilnesnį už juos paveldėjo vardą.

5 Kuriam gi iš angelų jis yra kada pasakęs: „Tu esi mano sūnus, šiandien aš tapau tavo tėvu“ ir dar: „Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus“? 6 Vėl atvesdamas Pirmagimį į gyvenamą žemę, jis sako: „Tenusilenkia jam visi Dievo angelai.“

7 Be to, apie angelus jis sako: „Jis padaro savo angelus dvasiomis, savo tarnautojus — ugnies liepsna“, 8 o apie Sūnų: „Dievas yra tavo sostas per amžių amžius, ir teisingumo skeptras yra tavosios karalystės skeptras. 9 Tu mylėjai teisumą ir nekentei savivalės. Todėl Dievas, tavo Dievas, patepė tave džiugesio aliejumi gausiau negu tavo bendrus.“ 10 Ir: „Tu, Viešpatie, pradžioje padėjai žemės pamatus, ir dangūs — tavo rankų darbas. 11 Jie pražus, o tu pasiliksi. Jie visi susidėvės lyg koks drabužis, 12 tarsi skraistę, tarsi drabužį juos suvyniosi. Jie bus pakeisti, o tu esi tas pats, ir tavo metai nesibaigs.“

13 Ir apie kurį iš angelų jis yra kada pasakęs: „Sėdėk mano dešinėje, kol padėsiu tavo priešus tarsi suolelį tau po kojomis“? 14 Argi jie visi nėra tarnaujančios dvasios, siųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išgelbėjimą?