2 Vieną dieną, kai Jehovos akivaizdon vėl rinkosi Dievo sūnūs*,+ į jų būrį taip pat atėjo Šėtonas ir atsistojo Jehovos akivaizdoje.+

2 Jehova kreipėsi į Šėtoną: „Kur buvai?“ – „Klajojau po žemę, skersai išilgai ją išvaikščiojau“,+ – atsakė Jehovai Šėtonas. 3 „Ar pastebėjai mano tarną Jobą? – paklausė Jehova. – Kito tokio žemėje nėra. Jis doras, teisus,+ dievobaimingas žmogus, besišalinantis to, kas bloga. Jis tvirtai laikosi ir tebėra man ištikimas.+ O tu mane kurstai,+ kad jį sunaikinčiau be jokios priežasties.“

3 Ir jis man parodė vyriausiąjį kunigą Jozuę,+ stovintį Jehovos angelo akivaizdoje, o Jozuei iš dešinės stovėjo Šėtonas,+ pasirengęs jam trukdyti.

4 Tada dvasia nuvedė Jėzų į dykumą ir ten jis buvo Velnio gundomas.+

3 Gundytojas+ prisiartino prie jo ir tarė: „Jei tu Dievo sūnus, liepk šitiems akmenims pavirsti duona.“

31 Simonai, Simonai! Štai Šėtonas pareikalavo, kad būtų leista jus išsijoti tarsi kviečius.+

2 Vakarienės metu Velnias Judui Iskarijotui, Simono sūnui, jau buvo davęs mintį*+ Jėzų išduoti.+

9 Ir buvo išmestas didysis slibinas,+ senoji gyvatė,+ vadinamas Velniu+ ir Šėtonu,+ klaidinantis visą žemę.+ Jis buvo išmestas žemėn+ ir su juo buvo išmesti jo angelai.