17 O vienas iš minios jam atsakė: „Mokytojau, aš atvedžiau pas tave savo sūnų. Jis apsėstas dvasios, todėl negali kalbėti.*+ 18 Toji dvasia sugriebia jį, bloškia ant žemės, tada jis apsiputoja, ima griežti dantimis ir netenka jėgų. Prašiau tavo mokinių, kad ją išvarytų, bet jie nepajėgė.“ 19 Jėzus tarė: „O netikinti karta!+ Kiek ilgai turėsiu būti su jumis? Kiek ilgai turėsiu jus kęsti? Atveskite jį pas mane.“+ 20 Jie atvedė berniuką pas jį. Pamačiusi Jėzų, dvasia tuojau ėmė vaiką tąsyti. Tas parkrito ant žemės ir apsiputojęs raičiojosi. 21 Jėzus paklausė vaiko tėvą: „Kiek seniai jam taip darosi?“ Tėvas atsakė: „Nuo pat mažens. 22 Ji dažnai bloškia jį tai į ugnį, tai į vandenį, norėdama pražudyti. Jei ką nors gali, pagailėk mūsų ir padėk.“ 23 Jėzus jam tarė: „‘Jei gali’?! Tikintis gali viską.“+ 24 Berniuko tėvas tuojau sušuko: „Tikiu! Padėk man tikėti tvirčiau!“+

25 Matydamas atskubančią minią, Jėzus paliepė netyrajai dvasiai: „Nebylumo ir kurtumo dvasia, įsakau tau iš jo išeiti ir daugiau negrįžti!“+ 26 Klykdama ir smarkiai berniuką tąsydama, dvasia išėjo, ir jis liko gulėti tarsi negyvas. Daugelis sakė: „Jis mirė!“ 27 Bet Jėzus paėmęs už rankos berniuką pakėlė, ir jis atsistojo. 28 Jėzui įėjus į namus, jo mokiniai atskirai jo klausė: „Kodėl mums nepavyko jos išvaryti?“+ 29 Jis atsakė: „Šita padermė neišvaroma niekaip kitaip, tik malda.“

38 Ir štai vienas vyras iš minios sušuko: „Mokytojau, meldžiu, pažvelk į mano sūnų – mano vienturtį!+ 39 Būna, kad dvasia sugriebia jį ir ima tąsyti. Tada jis staiga ima šaukti, visas apsiputoja. Jį apdaužiusi, dvasia nenoromis nuo jo atstoja. 40 Meldžiau tavo mokinių ją išvaryti, bet jiems nepavyko.“ 41 Jėzus atsakė: „O netikinti ir pikta karta!+ Kiek ilgai turėsiu būti su jumis ir jus kęsti? Atvesk čia savo sūnų.“+ 42 Kai vaikas ėjo prie Jėzaus, demonas parbloškė jį ir ėmė smarkiai tąsyti. Bet Jėzus paliepė netyrajai dvasiai išeiti, išgydė berniuką ir atidavė jį tėvui.