Giesmių giesmė
7 „Kokios grakščios tavo kojos, apautos sandalais,
o prakilnioji mergele!
Tavo klubų linkis dailus
it menininko rankų darbas.
2 Tavo bamba – apvali taurė,
tenestinga joje gardinto vyno.
Tavo pilvas – lelijomis apkaišyta
kviečių krūvelė.
3 Tavo krūtys it dvynukai,
du gazelės jaunikliai.+
Tavo nosis kaip Libano bokštas,
žvelgiantis Damasko link.
5 Tavo galva iškili it Karmelis,+
garbanos+ lyg purpurinė vilna,+
tavo krintančios sruogos pavergė karalių.
6 Kokia tu graži, kokia tu miela, mano mylima mergele!
Tu – mano didžiausias džiaugsmas!
8 Tariau: ‘Įlipsiu į palmę
ir pasiskinsiu jos vaisių.’
Tebūna tavo krūtys kaip vynuogių kekės
ir tavo kvėpsnis kvapnus lyg obuoliai,
9 o lūpos* lyg geriausias vynas.“ –
„Tegul jis švelniai liejas mano mylimajam,
lengvai liesdamas miegančiųjų lūpas.
10 Aš esu savo mylimojo,+
ir jis manęs trokšta.
12 Atsikelsime anksti ir eisime į vynuogynus,
pažiūrėsime, ar neišleido ūgliukų vynmedžiai,
ar neapsipylė jie žiedais,+
o gal granatmedžiai jau pražydo.+
Ten savo meilę tau dovanosiu.+
Tuos vaisius, šviežius ir džiovintus*,
laikau tau, mano mylimasis.