Giesmių giesmė
4 „Kokia tu graži, mano meile!
Kokia tu graži!
Tavo akys – kaip akys balandžių, po šydu jos slepiasi.
Tavo garbanos it ožkų kaimenė,
besileidžianti nuo Gileado kalnų.+
2 Tavo dantys lyg banda avelių,
ką tik nukirptų ir išmaudytų.
Kiekviena jų turi po dvynę,
nė vieno ėriuko netrūksta.
3 Tavo lūpos it raudonas kaspinas,
tavo kalba maloni.
Šydu pridengti tavo skruostai* –
lyg granato puselės.
Tūkstantis skydų kabo ant jo,
apskriti galiūnų skydai.+
6 „Kol dar nepapūtė vėjas, kol nepabėgo šešėliai,
eisiu prie mirų kalno,
prie smilkomųjų sakų kalvos.“+ –
8 Eik su manim iš Libano, mano sužadėtine,
eime iš Libano drauge.+
9 Tu pavergei mano širdį,+ mano sese, mano sužadėtine,
pavergei mano širdį vieninteliu žvilgsniu,
vieninteliu savo vėrinio akmenėliu.
10 Kokia nuostabi tavo meilė,+ mano sese, mano sužadėtine!
11 Tavo lūpos – varvantis korys, o sužadėtine!+
Medus ir pienas tau po liežuviu.+
Tavo apdaras dvelkia Libano dvelksmu.
12 Mano sesuo, mano sužadėtinė, lyg užrakintas sodas,
lyg užrakintas sodas, lyg užantspauduotas šaltinis.
13 Tu* – rojaus sodas, kuriame auga granatmedžiai,
vedantys geriausius vaisius, kur auga lavsonijos ir nardai,
14 nardai+ ir krokai, nendrės+ ir cinamonai,+
visokie kvapnūs medžiai, mira ir agarmedžiai,+
įvairūs kvapieji augalai.+
15 Tu – sodo šaltinis, gaivaus vandens šulinys,
nuo Libano atsrūvantys upeliai.+
16 Pabusk, šiaury,
piety, pakilk!
Padvelk į mano sodą,
tepasklinda jo aromatas.“ –
„Teateina mano mylimasis į savo sodą,
tevalgo gardžiausių vaisių.“ –