Giesmių giesmė

Tavo garbanos it ožkų kaimenė,

besileidžianti nuo Gileado kalnų.+

 2 Tavo dantys lyg banda avelių,

ką tik nukirptų ir išmaudytų.

Kiekviena jų turi po dvynę,

nė vieno ėriuko netrūksta.

 3 Tavo lūpos it raudonas kaspinas,

tavo kalba maloni.

Šydu pridengti tavo skruostai* –

lyg granato puselės.

 4 Tavo kaklas+ lyg Dovydo bokštas,+

dailiai pastatytas iš akmenų.

Tūkstantis skydų kabo ant jo,

apskriti galiūnų skydai.+

 5 Tavo krūtys it dvynukai,

du gazelės jaunikliai,+

besiganantys tarp lelijų.“ –

 6 „Kol dar nepapūtė vėjas, kol nepabėgo šešėliai,

eisiu prie mirų kalno,

prie smilkomųjų sakų kalvos.“+ –

 7 „Visa tu graži, mano meile,+

be jokios dėmės.

 8 Eik su manim iš Libano, mano sužadėtine,

eime iš Libano drauge.+

Nusileisk nuo Amanos*,

nuo Senyro ir Hermono viršūnių,+

pareik nuo liūtų guolių, nuo leopardų kalnų.

 9 Tu pavergei mano širdį,+ mano sese, mano sužadėtine,

pavergei mano širdį vieninteliu žvilgsniu,

vieninteliu savo vėrinio akmenėliu.

Tavo meilė saldesnė už vyną,+

tavo aliejų kvapas gardesnis už bet kokius kvepalus!+

12 Mano sesuo, mano sužadėtinė, lyg užrakintas sodas,

lyg užrakintas sodas, lyg užantspauduotas šaltinis.

13 Tu* – rojaus sodas, kuriame auga granatmedžiai,

vedantys geriausius vaisius, kur auga lavsonijos ir nardai,

14 nardai+ ir krokai, nendrės+ ir cinamonai,+

visokie kvapnūs medžiai, mira ir agarmedžiai,+

įvairūs kvapieji augalai.+

15 Tu – sodo šaltinis, gaivaus vandens šulinys,

nuo Libano atsrūvantys upeliai.+

16 Pabusk, šiaury,

piety, pakilk!

Padvelk į mano sodą,

tepasklinda jo aromatas.“ –

„Teateina mano mylimasis į savo sodą,

tevalgo gardžiausių vaisių.“ –