Psalmynas
Vadovui. Pritariant styginiams. Dovydo maskilas*.
Jie piktybėmis mane apipila,
įnirtingai mane puola.+
4 Širdis krūtinėje man daužosi+
ir smelkia mirties baimė,+
5 siaubas ima, krečia drebulys,
šiurpsta visas mano kūnas.
6 Todėl sakau: „O kad turėčiau balandžio sparnus!
Išskrisčiau ir ramus gyvenčiau.
8 Užuovėjon skubėčiau
nuo vėjo šėlsmo slėptis, nuo audros.“
9 Sutrikdyk juos, Jehova, sužlugdyk jų užmačias,*+
nes mieste matau, kaip smurtas ir nesantaika
10 dieną naktį vaikštinėja mūrų viršumi.
12 Ne priešas mane užgaulioja+ –
tai dar galėčiau pakęsti,
ne priešininkas kyla prieš mane –
nuo jo dar galėčiau pasislėpti,
mano bičiulis, mano artimas draugas.+
14 Mus siejo nuoširdi draugystė
ir su visa minia kartu mes eidavome į Dievo Namus.
15 Teužklumpa priešus pražūtis!+
Gyvi jie tenužengia į kapą*,
nes blogis apsigyvenęs tarp jų ir juose.
16 O aš šauksiuosi Dievo,
ir Jehova mane išgelbės.+
17 Nei vakarą, nei rytą, nei vidudienį nurimti negaliu, dejuoju,+
bet mano balsą jis išgirs,+
18 ir nors daugybė eina prieš mane,
Juk Dievo jie nebijo,+
taisytis neketina.
21 Jo žodžiai net už sviestą slidesni,+
bet širdis karinga,
jo žodžiai už aliejų švelnesni,
bet kerta tartum kalavijas.+
Teisiajam palūžti jis niekada neleis.+
23 Dieve, tu įstumsi juos į giliausią duobę.+
Kraugeriai ir klastūnai nesulauks nė pusės savo dienų.+
O aš tavimi pasitikėsiu.