Nehemijo

13 Tą dieną žmonėms buvo garsiai skaitoma iš Mozės knygos.+ Paaiškėjo, kad į Dievo bendruomenę negali būti priimtas joks amonitas ar moabitas,+ 2 nes šie nepasitiko izraelitų su duona ir vandeniu, maža to, pasamdė Bileamą, kad juos prakeiktų.+ Tačiau mūsų Dievas pavertė jo prakeiksmą palaiminimu.+ 3 Išklausę Įstatymo žodžius, žmonės atskyrė nuo Izraelio bendruomenės visus, kas buvo svetimos* kilmės.+

4 Už mūsų Dievo Namų sandėlius*+ prieš tai buvo atsakingas kunigas Eljašibas,+ kuris buvo susigiminiavęs su Tobija.+ 5 Jis buvo užleidęs Tobijai didelį sandėlį, kur anksčiau būdavo laikomos javų atnašos, smilkomieji sakai, visokie reikmenys ir levitams, giesmininkams bei vartų sargams atidėtos javų, jauno vyno ir aliejaus+ dešimtinės,+ taip pat kunigams skirta atnašų dalis.+

6 Visą tą laiką manęs Jeruzalėje nebuvo, mat trisdešimt antrais+ Babilono karaliaus Artakserkso+ valdymo metais išvykau pas karalių. Po kurio laiko pasiprašiau jo išleidžiamas. 7 Atvykęs į Jeruzalę ir pamatęs, kad Eljašibas+ užleido Tobijai+ vieną iš sandėlių Dievo Namų kieme, kad šitaip nedorai pasielgė, 8 aš labai pasipiktinau ir išmečiau iš sandėlio visus Tobijos daiktus. 9 Tuomet įsakiau sandėlius išvalyti ir vėl sunešiau ten Dievo Namų reikmenis,+ javų atnašas ir smilkomųjų sakų atsargas.+

10 Sužinojau, kad levitams nebuvo duodama jiems priklausanti dalis,+ todėl, užuot ėję tarnybą, levitai ir giesmininkai išėjo kiekvienas dirbti savo laukų.+ 11 Taigi išbariau valdininkus+ ir pasakiau: „Kodėl Dievo Namai apleisti?!“+ Susikvietęs levitus, paprašiau grįžti į savo tarnybą. 12 Tada visas Judas atgabeno į sandėlius javų, jauno vyno ir aliejaus dešimtinę.+ 13 Sandėlius prižiūrėti patikėjau kunigui Šelemijai, perrašinėtojui Cadokui ir levitui Pedajai, o jų padėjėju paskyriau Matanijos sūnaus Zakūro sūnų Hananą, nes visi tie vyrai buvo laikomi patikimais. Jų pareiga buvo savo broliams išduoti, kas kiekvienam priklauso.

14 Atmink mane,+ manasis Dieve, dėl viso šito ir neišdildyk mano ištikimosios meilės darbų, kuriuos esu padaręs dėl savo Dievo Namų ir dėl juose atliekamos tarnystės!+

15 Mačiau tomis dienomis, kad Jude žmonės per šabą mynė vynuoges spaudyklose,+ pylė grūdus į krūvas ir krovė juos ant asilų, gabeno šabo dieną vyną, vynuoges, figas ir visokiausias prekes į Jeruzalę.+ Aš juos įspėjau, kad nieko tą dieną nepardavinėtų. 16 Ir mieste gyvenantys tyriečiai, atsigabenę į Jeruzalę žuvies bei kitokių prekių, pardavinėjo jas Judo žmonėms šabo dieną.+ 17 Judo didžiūnus aš išbariau ir pasakiau: „Kaip galite šitaip nedorai elgtis, šitaip paniekinti šabo dieną?! 18 Argi ne taip darė jūsų protėviai? Ar ne už tai Dievas siuntė mums ir šitam miestui nelaimę? O dabar ir jūs paniekinate šabą!+ Negi norite, kad Dievas ant Izraelio dar labiau užsirūstintų?“

19 Prieš prasidedant šabui, kai ant Jeruzalės vartų ėmė kristi šešėliai, paliepiau vartus uždaryti. Prisakiau jų neatverti, kol šabas nesibaigs. Taip pat pastačiau prie vartų savo tarnus, kad šabo dieną niekas negabentų pro juos jokių prekių. 20 Taigi prekeiviams ir pardavėjams su visomis savo prekėmis teko kartą ar du nakvoti už Jeruzalės sienų. 21 Tuomet juos įspėjau ir pasakiau: „Ko čia prie sienų nakvojate? Jei ir toliau taip darysite, panaudosiu prieš jus jėgą.“ Nuo tada šabo dieną jie nebeateidavo.

22 Aš prisakiau levitams, kad visada būtų apsivalę ir saugotų vartus, idant šabo diena išliktų šventa.+ Atsimink ir tai mano labui, manasis Dieve, ir pasigailėk manęs dėl savo didžios ištikimosios meilės!+

23 Ir dar mačiau tomis dienomis žydų, kurie buvo paėmę sau į žmonas* ašdodietes,+ amonites ir moabites.+ 24 Pusė jų vaikų kalbėjo ašdodiečių ir pusė – kitų tautų kalbomis, o žydų kalbos nemokėjo. 25 Aš išbariau juos ir prakeikiau, kai kuriuos aptalžiau,+ roviau jiems plaukus ir saikdinau Dievu: „Jums nevalia duoti savo dukterų jų sūnums ir nevalia imti jų dukterų nei savo sūnums, nei sau!+ 26 Argi ne tuo nusidėjo Izraelio karalius Saliamonas? Tokio kaip jis karaliaus nebuvo jokioje tautoje.+ Dievas jį mylėjo+ ir padarė viso Izraelio karaliumi. Bet ir jį svetimtautės žmonos privedė prie nuodėmės.+ 27 Kaipgi galėjote taip nedorai pasielgti?! Kaipgi galėjote išduoti Dievą ir imti į žmonas svetimtautes?“+

28 Vienas iš vyriausiojo kunigo Eljašibo+ sūnaus Jehojados+ sūnų buvo horoniečio Sanbalato+ žentas. Taigi pavariau jį nuo savęs.

29 Atsimink, mano Dieve, kad jie paniekino kunigystę, paniekino sandorą, kurią esi sudaręs su kunigais+ ir levitais.+

30 Aš apvaliau tautą, pašalindamas visa, kas svetima, ir sugrąžinau kunigus ir levitus į jų tarnystę – kiekvienam liepiau eiti savo pareigas,+ 31 taip pat daviau nurodymų dėl malkų pristatymo+ skirtu metu ir dėl pirmųjų vaisių.

Minėk mane geruoju, manasis Dieve!+