Danieliaus
10 Trečiais Persijos karaliaus Kyro+ valdymo metais Danielius, pervadintas Beltšacaru,+ gavo apreiškimą. Apreikštoji žinia buvo tikra; tai buvo žinia apie didžią kovą. Apreiškimą Danielius suprato, nes jam buvo duota suprasti tai, ką matė.
2 Tuo metu aš, Danielius, jau ištisas tris savaites liūdėjau.+ 3 Visas tris savaites nevalgiau jokio gardaus valgio, į burną neėmiau nei mėsos, nei vyno, nesitepiau aliejumi. 4 Pirmo mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną, stovėdamas ant didžiosios upės, Tigro*,+ kranto, 5 pakėliau akis ir išvydau vyrą, vilkintį lininiu apdaru,+ susijuosusį Ufazo aukso juosta. 6 Jo kūnas buvo kaip chrizolitas,+ veidas – lyg švytintis žaibas, akys – tarsi liepsnojantys deglai, rankos ir kojos – lyg blizgantis varis,+ o jo žodžiai skambėjo lyg minios ūžesys. 7 Aš, Danielius, vienintelis mačiau tą regėjimą. Žmonės, kurie buvo su manimi, regėjimo nematė,+ bet juos pagavo didelė baimė – jie pabėgo ir pasislėpė.
8 Taigi likau vienas. Kai pamačiau tą įspūdingą reginį, mane apleido jėgos, atrodžiau apgailėtinai, buvau visiškai netekęs jėgų.+ 9 Tada pasigirdo jo balsas. Tą balsą išgirdęs, aš parkniubau ant žemės ir kietai įmigau.+ 10 Bet ranka palietė mane,+ pakrutino, kad kelčiausi. Ir aš, remdamasis delnais, pakilau keliaklupsčias. 11 Jis tarė man:
„Danieliau, brangusis žmogau,+ įsiklausyk į tai, ką tau pasakysiu. Stokis ant kojų, nes esu pas tave siųstas.“
Po tų žodžių aš visas drebėdamas atsistojau.
12 Jis pasakė: „Nebijok,+ Danieliau. Jau pačią pirmą dieną, kai širdyje pasiryžai visa suprasti ir savo Dievo akivaizdoje nusižeminai, tavo žodžiai buvo išgirsti, – dėl to pas tave ir atėjau.+ 13 Bet Persijos karališkųjų valdų didžiūnas+ dvidešimt vieną dieną man priešinosi. Į pagalbą man atėjo Mykolas*,+ vienas iš vyriausiųjų didžiūnų. Ir aš likau tenai, prie Persijos karalių. 14 O dabar atėjau padėti tau suprasti, kas paskutinėmis dienomis*+ ištiks tavo tautą, nes regėjimas pildysis ateities dienomis.“+
15 Jam pasakius tuos žodžius, likau be žado ir nuleidau galvą. 16 Tada tas, kuris atrodė kaip žmogus, palietė man lūpas,+ ir aš prabilau į stovintį priešais mane: „Mano viešpatie, aš visas drebu nuo to reginio ir nebeturiu jėgų.+ 17 Kaip mano viešpaties tarnas begali kalbėti su tavimi, mano viešpatie?+ Nebeturiu jėgų, negaliu net alsuoti.“+
18 Tas, kuris atrodė kaip žmogus, vėl mane palietė ir mane sustiprino.+ 19 Jis tarė: „Nebijok,+ brangusis žmogau.+ Ramybė tau.+ Būk stiprus! Taip, būk stiprus!“ Jam kalbant, aš įgavau jėgų ir pasakiau: „Kalbėk, mano viešpatie, nes tu mane sustiprinai.“
20 Jis tęsė: „Ar žinai, dėl ko pas tave atėjau? Dabar turėsiu grįžti kovoti su Persijos didžiūnu,+ o man nuėjus, ateis Graikijos didžiūnas. 21 Bet aš tau papasakosiu, kas užrašyta tiesos knygoje. Jūsų didžiūnas Mykolas+ – jis vienintelis yra man stipri pagalba šiuose reikaluose.