2 Samuelio

18 Paskui Dovydas suskaičiavo savo vyrus ir paskyrė jiems tūkstantininkus ir šimtininkus.+ 2 Padalijęs kariuomenę į tris dalis, trečdalį Dovydas siuntė su Joabu,+ trečdalį – su Joabo broliu Cerujos+ sūnumi Abišaju+ ir trečdalį – su gatiečiu Itaju.+ „Ir aš eisiu su jumis“, – tarė jiems karalius, 3 bet šie atsakė: „Tu neisi.+ Jei mes bėgsime, jiems tai nieko nereikš, ir net jei pusė mūsų žūtų, jiems bus nesvarbu. O tu vertas dešimties tūkstančių tokių kaip mes.+ Tad būtų geriau, jei teiktum pagalbą iš miesto.“ 4 Karalius atsakė: „Darysiu, kas jums atrodo geriausia.“ Karalius atsistojo prie miesto vartų, ir visi jo vyrai būriais – po šimtą ir po tūkstantį – pro jį pražygiavo. 5 Tada Joabui, Abišajui ir Itajui karalius prisakė: „Dėlei manęs elkitės švelniai su jaunuoju Abšalomu.“+ Visi kariai girdėjo, kokį nurodymą dėl Abšalomo karalius davė karo vadams.

6 Kariai išėjo kautis su Izraeliu. Mūšis vyko Efraimo miške.+ 7 Dovydo tarnai nugalėjo izraelitus,+ ir žudynės tądien buvo didelės – krito 20 000 vyrų. 8 Mūšis išsiplėtė po visas apylinkes. Tą dieną miškas prarijo daugiau žmonių nei kalavijas.

9 Galiausiai Abšalomas, jodamas ant mulo, akis į akį susidūrė su Dovydo tarnais. Jo mulas palindo po dideliu medžiu ir Abšalomo galva įstrigo šakų raizginyje. Mulas nušuoliavo toliau, o Abšalomas liko kyboti tarp dangaus ir žemės. 10 Vienas vyras tai pamatė ir pranešė Joabui:+ „Įsivaizduoji, mačiau Abšalomą kybantį medyje!“ – 11 „Jeigu jį matei, kodėl iškart nenugalabijai? Už tai mielu noru būčiau davęs tau dešimt sidabrinių ir diržą“, – tarė Joabas anam vyrui. 12 „Net jei duotumei tūkstantį sidabrinių,* nedrįsčiau kelti rankos prieš karaliaus sūnų, – atsakė anas. – Juk visi girdėjome, kaip tau, Abišajui ir Itajui karalius liepė: ‘Žiūrėkite, kad nieko bloga nenutiktų jaunajam Abšalomui.’+ 13 Jeigu būčiau nepaklusęs šiam įsakui ir Abšalomą nužudęs,* nuo karaliaus to nuslėpti nepavyktų, o ir tu manęs neužstotum.“ – 14 „Nesiruošiu gaišti laiko su tavimi!“ – atrėžė Joabas. Paėmęs į ranką tris smaigus*, jis nuėjo prie Abšalomo, kuris vis dar gyvas kybojo tarp medžio šakų, ir suvarė smaigus jam į širdį. 15 Tada priėjo dešimt Joabo ginklanešių ir Abšalomą pribaigė.+ 16 Joabas papūtė ragą ir kariai liovėsi persekioti izraelitus. Taip Joabas sustabdė savo žmones. 17 Jie paėmė Abšalomo kūną, įmetė į gilią duobę miške ir ant jo sukrovė labai didelę akmenų krūvą.+ O visas Izraelis išsibėgiojo – kiekvienas į savo namus.

18 Dar gyvas būdamas Abšalomas pasistatė Karaliaus slėnyje+ paminklą ir pavadino jį savo vardu, mat sakė: „Neturiu sūnaus, kuris išsaugotų mano vardą.“+ Iki pat šiol jis vadinamas Abšalomo paminklu.

19 Cadoko sūnus Ahimaacas+ prašė Joabo: „Leisk man nubėgti pas karalių ir pranešti jam žinią, kad Jehova įvykdė teisingumą – išlaisvino jį iš priešų rankos.“+ 20 Tačiau Joabas nesutiko: „Šiandien tu žinios neneši. Žinią galėsi nunešti kitą dieną, tik ne šiandien, nes karaliaus sūnus yra miręs.“+ 21 Tada Joabas paliepė vienam kušitui:+ „Bėk, pranešk karaliui, ką matei.“ Kušitas nusilenkė Joabui ir nubėgo. 22 Cadoko sūnus Ahimaacas vėl prašė Joabo: „Kad ir kas nutiktų, leisk man bėgti paskui kušitą.“ – „Kam tau bėgti, mano sūnau? Juk neturi ką pranešti“, – sakė Joabas. 23 „Kad ir kas nutiktų, leisk man bėgti“, – maldavo tas. „Bėk“, – nusileido Joabas. Tad Ahimaacas nuskubėjo keliu, vedančiu per Jordano lygumą, ir galiausiai kušitą aplenkė.

24 Dovydas tuo tarpu sėdėjo tarp vidinių ir išorinių miesto vartų.+ Sargybinis,+ užsilipęs ant vartų stogo, viršum miesto sienos, dairėsi aplink ir pamatė vyrą, atbėgantį patį vieną. 25 Garsiu balsu jis pranešė apie tai karaliui. Karalius tarė: „Jeigu jis vienas, vadinasi, atneša žinią.“ Bėgikui artinantis, 26 sargybinis pamatė atbėgantį dar vieną vyrą. Jis šūktelėjo vartų sargui: „Matau, dar vienas vyras atskuba.“ – „Šis irgi atneša žinią“, – pasakė karalius. 27 „Pirmasis bėga kaip Cadoko sūnus Ahimaacas“,+ – tęsė sargybinis. „Jis geras žmogus ir atneša gerą žinią“, – atsiliepė karalius. 28 Atbėgęs Ahimaacas karaliui sušuko: „Viskas gerai!“ Tada puolė ant kelių, žemai nusilenkė ir pasakė: „Tebūna pašlovintas Jehova, tavo Dievas, kuris atidavė tau žmones, pakėlusius ranką prieš mano viešpatį karalių!“+

29 Karalius paklausė: „Ar viskas gerai su jaunuoju Abšalomu?“ – „Prieš Joabui išsiunčiant karaliaus tarną ir mane*, mačiau didelį sambrūzdį, bet nežinau, kas ten vyko“,+ – atsakė Ahimaacas. 30 „Pasitrauk į šoną ir stovėk čia“, – paliepė karalius, ir Ahimaacas pasitraukė į šoną.

31 Tada atbėgo kušitas+ ir tarė: „Tepriima mano viešpats karalius šią žinią: šiandien Jehova įvykdė teisingumą – išlaisvino tave iš rankos visų, kurie buvo prieš tave sukilę.“+ 32 Tačiau karalius paklausė: „Ar viskas gerai su jaunuoju Abšalomu?“ Kušitas atsakė: „Visiems mano viešpaties karaliaus priešams ir visiems, kurie prieš tave sukyla ir tau pikta linki, tenutinka taip, kaip tam jaunam vyrui!“+

33 Karalius labai susijaudino. Jis užlipo į aukštutinį kambarį viršum vartų ir verkė. Lipdamas raudojo: „Mano sūnau Abšalomai! Mano sūnau, mano sūnau Abšalomai! O kad būčiau žuvęs vietoj tavęs, mano sūnau Abšalomai, mano sūnau!“+