Giesmių giesmė

6 „Kur tavo mylimasis nuėjo,

o gražiausioji iš moterų?

 2 „Mano mylimasis nuėjo į savo sodą,

kur želia kvapiosios žolelės.

Soduose jis gano savo kaimenę

ir skina lelijas.+

 3 Aš esu savo mylimojo,

o mylimasis – mano.+

 4 „Mano mylimoji,+ tu graži kaip Tirca*,+

miela kaip Jeruzalė,+

stulbinanti it karių pulkai, iškėlę savo kovos ženklus.+

 5 Nugręžk nuo manęs akis,+

nes tavo žvilgsnis mane verte veria.

Tavo garbanos it ožkų kaimenė,

besileidžianti nuo Gileado šlaitų.+

 6 Tavo dantys lyg banda avelių,

ką tik išmaudytų.

Kiekviena jų turi po dvynę,

nė vieno ėriuko netrūksta.

 7 Šydu pridengti tavo skruostai* –

lyg granato puselės.

 8 Nors šalia šešiasdešimt karalienių,

aštuoniasdešimt sugulovių

ir merginų be skaičiaus,+

 9 ji – viena tokia, mano tobuloji balandėlė,+

motinos vienintelė,

gimdytojos numylėtinė.

Žiūri merginos į ją ir giria,

karalienės ir sugulovės ją liaupsina:

10 ‘Kas yra toji, spindinti lyg ryto aušra,

graži lyg mėnulio pilnatis,

skaisti kaip saulės šviesa,

stulbinanti it karių pulkai, iškėlę savo kovos ženklus?’“+ –

11 „Nuėjau į riešutmedžių giraitę+

pasigrožėti slėnyje* sprogstančiais pumpurais,

pažiūrėti, ar neleidžia ūglių vynmedžiai,

ar nepražydo granatmedžiai.

12 Nė nepajutau,

kaip mano siela atvedė mane

prie karališkųjų vežimų.“ –

Sugrįžk, sugrįžk,

kad galėtume pasigėrėti tavimi!“ –