1 Metraščių

17 Kai jau buvo įsikūręs savo rūmuose, Dovydas pranašui Natanui+ sykį tarė: „Aš gyvenu kedro namuose,+ o Jehovos Sandoros Skrynia glaudžiasi po palapinės dangalais.“+ 2 Į tai Natanas atsakė: „Daryk visa, kas tavo širdyje, nes Dievas su tavimi.“

3 Tą pačią naktį Nataną pasiekė Dievo žodis: 4 „Eik ir perduok mano tarnui Dovydui: ‘Taip sako Jehova: „Ne tu pastatysi man namus, kad juose gyvenčiau.+ 5 Juk nuo pat tos dienos, kai išvedžiau Izraelį, iki šiolei aš ne namuose gyvenau, o kilnojausi iš palapinės į palapinę, iš vienos padangtės į kitą*.+ 6 Argi per visą tą laiką, kol su Izraeliu keliavau, bent vienu žodžiu apie tai užsiminiau kuriam nors iš Izraelio teisėjų, paskirtų ganyti mano tautą? Argi kuriam priekaištavau: ‘Kodėl nepastatėte man kedro namų?’“’

7 Dabar mano tarnui Dovydui sakyk: ‘Taip sako Jehova, kareivijų Viešpats: „Aš paėmiau tave iš ganyklų, kur vaikščiojai paskui avis, ir padariau savo tautos Izraelio vadu.+ 8 Aš būsiu su tavimi, kad ir kur eitum,+ ir pašalinsiu tau iš kelio visus priešus.+ Tavo vardą padarysiu tokį kaip žemės didžiūnų.+ 9 Savo tautai Izraeliui aš paskirsiu vietą, juos įkurdinsiu ir jie ten gyvens, niekas nebedrums jiems ramybės. Nedori žmonės jų nebeengs kaip anksčiau,+ 10 kaip engė nuo tos dienos, kai savo tautai Izraeliui paskyriau teisėjus.+ Aš parklupdysiu visus tavo priešus.+ Be to, tau sakau: Jehova pastatys tau namus*.

11 Kai tavo dienos pasibaigs ir kai išeisi pas savo protėvius, aš iškelsiu po tavęs palikuonį, vieną iš tavo sūnų,+ ir įtvirtinsiu jo karališką valdžią.+ 12 Jis pastatys man namus+ ir aš įtvirtinsiu jo sostą amžiams.+ 13 Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus.+ Savo ištikimosios meilės nuo jo neatimsiu,+ kaip atėmiau nuo tavo pirmtako.+ 14 Savo namuose ir savo karalystėje aš įtvirtinsiu jį amžiams,+ ir jo sostas bus amžinas.“’“+

15 Visus šiuos žodžius ir visą šį regėjimą Natanas persakė Dovydui.

16 Tada karalius Dovydas nuėjęs atsisėdo Jehovos akivaizdoje ir prabilo: „Kas aš toks, Dieve Jehova, ir kas mano šeima, kad taip toli mane nuvedei?+ 17 Bet ir šito tau pasirodė per maža, Dieve. Tu dar kalbi apie savo tarno namų tolimą ateitį+ ir tu, Dieve Jehova, laikai mane vertu dar didesnio išaukštinimo*. 18 Ką tavo tarnas Dovydas begali tau pasakyti, kai mane taip pagerbei? Juk tu savo tarną gerai pažįsti.+ 19 Kaip širdyje ir buvai nutaręs, tu, Jehova, dėl savo tarno padarei visus šiuos didžius darbus ir apreiškei savo didybę.+ 20 Jehova, nėra nė vieno, kuris tau prilygtų.+ Nėra kito Dievo – tiktai tu.+ Ir visa, ką savo ausimis esame girdėję, tai tik patvirtina. 21 Kokia kita tauta žemėje prilygsta tavo tautai Izraeliui?+ Dievas atėjęs juos išpirko, kad būtų jo tauta.+ Tu padarei didžių, stulbinančių darbų,+ pašalinai tautas iš kelio savo tautai,+ kurią išpirkai iš Egipto, ir šitaip įgijai sau vardą. 22 Visiems laikams tu išsirinkai Izraelį savąja tauta.+ Tu, Jehova, tapai jų Dievu.+ 23 Tad, Jehova, tegul nelieka neištesėta, ką dėl savo tarno ir dėl jo namų pažadėjai. Laikykis savo žodžio.+ 24 Tavo vardas tegyvuoja*, tebūna jis amžinai išaukštintas,+ kad žmonės kalbėtų: ‘Jehova, kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas, tikrai yra Dievas, valdąs Izraelį!’ Ir tebūna tavo tarno Dovydo namai įtvirtinti tavo akivaizdoje.+ 25 Tu, mano Dieve, savo tarnui apreiškei, kad pastatysi jam namus*. Todėl tavo tarnas ir išdrįso kreiptis į tave šia malda. 26 Jehova, tu esi tikrasis Dievas ir dėl savo tarno esi pažadėjęs tiek daug gera! 27 Tad malonėk palaiminti savo tarno namus. Tegul jie per amžius išlieka tavo akivaizdoje. Juk jeigu tu, Jehova, ką palaimini, tai yra palaiminta amžiams.“