Danieliaus
4 „Karalius Nebukadnecaras – visoms tautoms ir gentims, įvairiausiomis kalbomis kalbančioms, visoje žemėje gyvenančioms: didi ramybė jums! 2 Aš panorau papasakoti, kokių ženklų ir stebuklų aukščiausiasis Dievas man parodė. 3 Kokie įstabūs tie ženklai, kokie galingi stebuklai! Jo karalystė – amžina karalystė, jis viešpatauja per kartų kartas.+
4 Aš, Nebukadnecaras, savo namuose gyvenau be rūpesčių, savo rūmuose mėgavausi gyvenimu. 5 Bet sykį susapnavau bauginantį sapną. Į galvą atėję vaizdiniai ir regėjimai mane, gulintį lovoje, labai išgąsdino.+ 6 Taigi įsakiau sukviesti pas mane visus Babilono išminčius, kad tą sapną išaiškintų.+
7 Susirinko visi žyniai, būrėjai, chaldėjai* ir žvaigždininkai.+ Kai jiems papasakojau, ką sapnavau, sapno išaiškinti jie nesugebėjo.+ 8 Galiausiai pas mane atėjo Danielius, mano dievo+ garbei pervadintas Beltšacaru,+ turįs šventųjų dievų dvasią.+ Ir aš ėmiau pasakoti jam savo sapną:
9 ‘Beltšacarai, žynių vyriausiasis,+ gerai žinau, kad tu turi savyje šventųjų dievų dvasią+ ir kad nėra paslapties, kurią tau būtų per sunku atskleisti.+ Tad pasakyk, ką reiškia tie regėjimai, kuriuos sapne mačiau, išaiškink juos.
10 Man gulint lovoje, į galvą atėjo regėjimai, ir aš išvydau medį+ žemės viduryje. Jis buvo nepaprastai aukštas.+ 11 Tas medis užaugo didelis ir tvirtas, jo viršūnė siekė dangų, matyti jį galėjai iš visų žemės pakraščių. 12 Medis buvo gražiai sulapojęs, pilnas vaisių. Maisto nuo jo pakako visiems. Ūksmės po tuo medžiu ieškojo laukų žvėrys, šakose gyveno padangių paukščiai, ir visi, kas gyvas, maitinosi jo vaisiais.
13 Kai man gulint lovoje į galvą atėjo regėjimai, išvydau ir šventąjį sargą, žengiantį iš dangaus.+ 14 Jis garsiai šaukė: „Nukirskite medį,+ nukapokite jo šakas, nudraskykite lapus ir nupurtykite vaisius! Teišsilaksto iš po jo žvėrys, padangių paukščiai teskrenda šalin nuo jo šakų. 15 Palikite tik kelmą su šaknimis žemėje. Geležimi ir variu sukaustytas, telieka jis lauko žolėje. Temerkia jį rasa iš dangaus, tebūna jis tarp lauko augalų – ten pat, kur žvėrys.+ 16 Vietoj žmogaus širdies tebūna jam duota žvėries širdis, ir taip tepraeina septyni laikai.+ 17 Šį potvarkį skelbia sargai,+ šį nuosprendį – šventieji, kad visi, kas gyvas, žinotų: žmonių karalystę valdo Aukščiausiasis.+ Jis duoda ją kam panorėjęs ir skiria jos valdovu net menkiausią žmogų.“
18 Toks yra sapnas, kurį aš, karalius Nebukadnecaras, mačiau. Dabar, Beltšacarai, išaiškink jį. Kiti mano karalystės išminčiai išaiškinti nesugeba,+ o tu sugebėsi, nes tavyje yra šventųjų dievų dvasia.’
19 Tuomet Danielius, vardu Beltšacaras,+ akimirką sustingo, nes jo mintys kėlė jam siaubą.
Karalius jam tarė: ‘Beltšacarai, nei sapnas, nei sapno reikšmė tegu tavęs negąsdina.’
Beltšacaras atsakė: ‘Mano viešpatie! O kad tai būtų sapnas apie tuos, kurie tavęs nekenčia, ir jo aiškinimas – apie tavo priešus!
20 Medis, kurį regėjai, kuris buvo užaugęs didelis ir tvirtas, su dangų siekiančia viršūne, matomas iš visų žemės kampelių,+ 21 gražiai sulapojęs, pilnas vaisių ir maisto visiems, po kuriuo gyveno laukų žvėrys ir kurio šakose buvo radę prieglobstį padangių paukščiai,+ – 22 tas medis esi tu, karaliau. Tu tapai didis ir stiprus, tavo didybė išaugo ir pasiekė dangų,+ tu valdai visa iki žemės pakraščių.+
23 Karalius matė iš dangaus žengiantį šventąjį sargą,+ kuris skelbė: „Nukirskite medį, sunaikinkite jį! Palikite tik kelmą su šaknimis žemėje. Geležimi ir variu sukaustytas, telieka jis lauko žolėje. Temerkia jį rasa iš dangaus, tebūna jis su laukų žvėrimis, ir taip tepraeina septyni laikai.“+ 24 Štai, karaliau, ką tas sapnas reiškia, štai ką yra nusprendęs Aukščiausiasis. Mano viešpačiui, karaliui, nutiks šitaip: 25 tu būsi išvarytas iš žmonių tarpo, gyvensi su laukų žvėrimis, ėsi žolę kaip jaučiai, tave merks rasa iš dangaus,+ ir taip praeis septyni laikai,+ kol suprasi, kad žmonių karalystę valdo Aukščiausiasis ir kad jis duoda ją kam panorėjęs.+
26 Kadangi buvo pasakyta palikti medžio kelmą su šaknimis,+ karalystė bus tau sugrąžinta, – tik pirmiau turėsi pripažinti, kad visa valdo tasai, kuris yra danguje. 27 Todėl, karaliau, paklausyk mano patarimo: atsižadėk savo nuodėmių ir daryk, kas teisu, palik neteisybę ir būk gailestingas vargšui. Jei taip darysi, gali būti, kad dar ilgai gyvensi gerovėje.’“+
28 Karalių Nebukadnecarą visa tai ir ištiko.
29 Praėjus dvylikai mėnesių, vaikštinėdamas ant savo karališkųjų Babilono rūmų stogo, 30 karalius kalbėjo: „Argi ne didis tas Babilonas, kurį pats savo jėgomis ir savo galybe pastačiau, kad būtų mano karališkieji namai, mano pasididžiavimas ir šlovė?“
31 Tiems žodžiams dar tebesant karaliaus lūpose, iš dangaus pasigirdo balsas: „Klausykis, karaliau Nebukadnecarai: karalystė iš tavęs atimama,+ 32 tu išvaromas iš žmonių tarpo. Su laukų žvėrimis gyvensi, ėsi žolę kaip jaučiai, ir taip praeis septyni laikai, kol suprasi, kad žmonių karalystę valdo Aukščiausiasis ir kad jis duoda ją kam panorėjęs.“+
33 Ir iškart šis žodis Nebukadnecarui išsipildė. Jis buvo išvarytas iš žmonių tarpo, ėmė ėsti žolę kaip jaučiai, jo kūną merkė rasa iš dangaus, ir plaukai užaugo tokie ilgi kaip erelio plunksnos, o nagai – kaip paukščio.+
34 „Tam laikotarpiui praėjus,+ aš, Nebukadnecaras, pažvelgiau į dangų, ir man sugrįžo protas. Aš šlovinau Aukščiausiąjį – tą, kuris gyvuoja per amžius, liaupsinau jį ir garbinau, nes jo viešpatavimas amžinas ir jo karalystė tveria per kartų kartas.+ 35 Visi žemės gyventojai prieš jį yra niekas. Ir su dangaus kareivija, ir su žemės gyventojais jis elgiasi, kaip jam patinka. Nėra nė vieno, kuris galėtų jam sutrukdyti*+ ar papriekaištauti: ‘Ką gi tu darai?’+
36 Tuo metu atgavau ne tik protą, bet ir savo karališką šlovę, didybę ir prakilnumą.+ Aukštieji pareigūnai ir didžiūnai mane susiieškojo ir aš buvau sugrąžintas į savo karalystę. Man buvo suteikta dar daugiau didybės.
37 Tad aš, Nebukadnecaras, liaupsinu, aukštinu ir šlovinu dangaus Karalių,+ nes visi jo darbai yra teisūs, jo keliai teisingi,+ ir jis gali pažeminti išdidžiuosius.“+