Psalmynas

 2 Atvėręs lūpas, patarlę ištarsiu,

mįslių užminsiu iš senovės.+

 3 Ką esame girdėję ir ką žinome,

tėvai mums ką papasakojo,+

 4 nuo palikuonių to neslėpsime.

Šlovingus darbus ir galybę,+

Jehovos padarytus stebuklus+

mes būsimajai kartai apsakysim.+

 5 Jis davė priesaką Jokūbui,

įstatymą paskelbė Izraeliui,

jis mūsų protėviams įsakė,

kad pasakotų apie tai vaikams+

 6 ir kad ateinanti karta –

vaikai, kurie dar gims, –

ką sužinoję,+ perduotų saviems vaikams.+

 7 Tegul jie kliaujasi Dievu,

tenepamiršta jo darbų,+

tevykdo jo įsakymus,+

 8 idant neimtų elgtis taip kaip protėviai,

maištinga, užsispyrusi karta+ –

karta, kurios širdis tvirta* nebuvo,+

nebuvo Dievui jos dvasia ištikima.

 9 Lankais ginkluoti Efraimo sūnūs

mūšio dieną pasileido bėgti.

10 Jie Dievo sandorą sulaužė,+

jo įstatymo nepaisė,+

11 užmiršo Dievo darbus+

ir stebuklus, kuriuos parodęs buvo.+

12 Jų protėvių akivaizdoj jis darė įstabių darbų+

Egipto žemėje, krašte Coano.+

13 Jis jūrą perskyrė, kad jie galėtų pereiti,

pastatė vandenis it kokią sieną.+

14 Debesimi juos dieną vedė

ir visą naktį švietė ugnimi.+

15 Dykumoje jis perskėlė uolas,

tarytum iš bedugnės davė gerti iki soties,+

16 paleido iš uolos versmes

ir vandenys tekėjo upėm.+

17 Bet Dievui dar daugiau jie nusidėjo,

maištavo prieš Aukščiausiąjį dykumoje.+

18 Jie savo širdyje mėgino Dievą,+

kai ėmė reikalauti valgio, kokio buvo įsigeidę.

19 Prieš Dievą jie burnojo,

sakė: „Ar gali Dievas dykumoj padengti stalą?“+

20 Tada jis sudavė į uolą

ir pasipylė vandenys, srautai tekėjo.+

Ugnis+ užsiliepsnojo ant Jokūbo,

jo įniršis užsidegė ant Izraelio,+

22 nes netikėjo jie Dievu,+

nemanė, kad išgelbėti jis gali.

23 Todėl įsakė jis padangių debesims,

dangaus vartus atvėrė

24 ir jiems mana prapliupo lyti,

dangaus grūdai pabiro.+

25 Galiūnų*+ duoną žmonės valgė,

jiems maisto Dievas davė sočiai.+

26 Paleidęs rytvėjį per dangų,

sava galybe iš pietų sukėlęs vėją,+

27 mėsos pažėrė tarsi dulkių,

sparnuočių – it pajūrio smilčių,

28 ir krito jie vidur stovyklos,

visur aplink palapines.

29 O žmonės rijo apsirijo –

jiems Dievas davė, ko jie geidė.+

30 Dar savo įnorių nebuvo spėję jie patenkint,

dar valgis tebebuvo burnoje,

31 kai Dievas užsirūstinęs+

pražudė jų stipriausius vyrus,+

išguldė Izraelio jaunuolius.

32 Tačiau jie nusidėjo dar daugiau+

ir jo stebuklais netikėjo.+

33 Tad jų metus jis užbaigė siaubu,+

jų dienos lyg atodūsis pranyko.

34 Bet, Dievo žudomi, jo vėl ieškojo,+

vėl atsigręžę glaudėsi prie jo,

35 atsiminė, kad Dievas – jų Uola+

ir kad Aukščiausiasis – jų Atpirkėjas*.+

36 Deja, jį lūpomis apgaudinėjo,

jam liežuviu melavo,

37 širdy nebuvo jam ištikimi,+

jo sandorą sulaužė.+

38 O Dievas jų vis tiek gailėjo,+ nepražudė,

jiems kaltę dovanojo*.+

Dažnai jis tramdė savo pyktį,+

visos rūstybės neišliejo.

39 Jis atsimindavo, kad jie – tik kūnas,+

kad jie – tik vėjas, kuris praskrieja ir negrįžta*.

40 Kiek sykių jie prieš jį maištavo tyruose,+

jį liūdino dykumoje!+

41 Kantrybę Dievo bandė daugel kartų,+

Izraelio Šventąjį jie skaudino.

42 Užmiršo apie jo galingą ranką,

neatminė dienos, kai jis iš priešų juos vadavo*,+

43 kaip darė ženklus Egipte+

ir stebuklus krašte Coano,

44 kaip Nilo kanalus į kraują pavertė,+

kad žmonės iš savųjų vandenų nebegalėtų gerti.

45 Spiečius sparvų jis siuntė, kad egiptiečius jos geltų,+

varles – kad kraštą siaubtų,+

46 pasėlius jų atidavė skėriams ėdrūnams,

jų darbo vaisių – debesims skėrių.+

47 Jų vynmedžius krušos ledais išdaužė,+

jų fikusus – ledokšniais,

48 jų gyvulius atidavė jis krušai,+

jų galvijus – žaibams*.

49 Liepsnojančiu pykčiu juos plakė,

rūstybe, įtūžiu, nelaime

ir siuntė negandų nešėjus – angelų pulkus.

50 Praskynęs taką savo pykčiui,

jų nesulaikė nuo mirties,

atidavė juos marui.

51 Galiausiai Egipte visus pirmagimius išguldė,+

pražudė Chamo palapinių pirmąjį vyrystės vaisių

52 ir išvedė savuosius žmones lyg avis,+

per dykumą tarytum kaimenei jiems rodė kelią.

53 Juos vedė saugiai,

nereikėjo jiems bijoti,+

nes jūra priešus jų užklojo.+

54 Ir taip juos atvedė į savo šventą žemę,+

į kalnuotą kraštą, savo dešine įgytą.+

55 Pašalinęs tautas iš kelio,+

jis paveldą jiems atmatavo matuokle+

ir Izraelio giminėms ten davė įsikurti.+

56 Bet jie Aukščiausiojo kantrybę vis mėgino, prieš Dievą kėlė maištą,+

nepaisė priminimų,+

57 atsimetė, kaip ir jų protėviai, ir tapo išdavikais.+

58 Savo šventavietėmis pykdė Dievą,+

savo stabais jį rūstino*.+

59 Ir Dievas tai matydamas įtūžo,+

tad visiškai paliko Izraelį.

60 Šilojuje išsižadėjo jis Padangtės+ –

tos Palapinės, kurioje gyveno tarp žmonių,+

61 ir leido, kad patektų į nelaisvę jo galybės ženklas

ir jo didybė – priešams į rankas.+

62 Ant savo paveldo didžiai supykęs,

atidavė jis kalavijui savo tautą.+

63 Jo jaunuolius ugnis prarijo,

vestuvinių dainų nebedainavo niekas jo mergelėms,*

64 jo kunigai nuo kalavijo krito,+

tačiau raudų jų našlės neraudojo.+

65 Tada pabudo Jehova tarsi iš miego,+

pabudo it galiūnas,+ nuo vyno išsiblaivęs,

66 ir puolė vyti savo priešus,+

jiems gėdą amžiną užtraukė.

67 Nuo palapinės Juozapo jis nusisuko

ir Efraimo giminės neišsirinko,

68 bet išsirinko Judo giminę,+

Siono kalną, kuris jam toks brangus.+

69 Šventovę savąją pastatė tvirtą tarsi dangų*+

ir tarsi žemę, kurią yra sukūręs amžiams.+

70 Jis išsirinko savo tarną Dovydą,+

jį nuo avidžių paėmė,+

71 nuo žindančių avių,

idant Jokūbo, jo tautos, ganytoju tarnautų,+

jo paveldą ganytų – Izraelį.+

72 Ir Dovydas dora širdim juos ganė,+

prityrusia ranka juos vedė.+