Jeremijo
16 Jehova vėl man kalbėjo: 2 „Neimsi sau žmonos, neturėsi čia nei sūnų, nei dukterų, 3 nes štai ką Jehova sako apie sūnus ir dukteris, kurie čia gimsta, apie motinas, kurios juos gimdo šiame krašte, ir apie tėvus, iš kurių jie gimsta: 4 ‘Mirtinos ligos juos pakirs,+ bet niekas jų neraudos, niekas nelaidos. Jie bus kaip mėšlas dirvoje.+ Jie žus nuo kalavijo ir bado,+ jų lavonais mis padangių paukščiai ir žemės žvėrys.’
Atėmiau savo ramybę iš šios tautos – tai Jehovos žodis, –
sulaikiau savo ištikimą meilę ir gailestį.+
6 Ir didžiūnai, ir prastuoliai mirs šiame krašte.
7 Nebus kas parūpina gedintiems valgio,
kas liūdinčius dėl mirusiojo paguodžia.
Nebus kas tėvo ar motinos netekusiam žmogui
paduoda nuraminimo taurę.
8 Neik į namus, kur žmonės linksminasi,
nesėsk su jais valgyti ir gerti.’
9 Kareivijų Viešpats Jehova, Izraelio Dievas, sako: ‘Jūsų dienomis šioje vietoje, jūsų akivaizdoje, nutildysiu džiugesio ir linksmybės garsus, jaunikio ir nuotakos balsų nesigirdės.’+
10 Kai perduosi visus tuos žodžius šiai tautai, jie tavęs klaus: ‘Kodėl Jehova išpranašavo mums tokią baisią nelaimę? Kuo nusikaltome? Kuo savo Dievui Jehovai nusidėjome?’+ 11 Tada jiems atsakysi: ‘Jūsų protėviai mane paliko+ – tai Jehovos žodis, – nuėjo paskui kitus dievus, juos garbino ir jiems lenkėsi.+ Jie paliko mane, mano įstatymo nesilaikė.+ 12 Jūs už savo protėvius elgėtės kur kas blogiau.+ Kiekvienas savo užsispyrusios ir nedoros širdies klausote, o man paklusti nenorite.+ 13 Todėl išvarysiu jus iš šitos žemės į kraštą, kurio nepažįstate, kurio nepažinojo ir jūsų protėviai.+ Tenai dieną naktį svetimiems dievams turėsite tarnauti,+ nes iš manęs malonės nesulauksite.’
14 ‘Tačiau ateina dienos – tai Jehovos žodis, – kai niekas nebesakys: „Kaip gyvas Jehova – Dievas, kuris išvedė Izraelio tautą iš Egipto žemės!“+ 15 Bus sakoma: „Kaip gyvas Jehova – Dievas, kuris išvedė Izraelio tautą iš šiaurės krašto ir iš žemių, po kurias buvo juos išblaškęs!“ Tada parvesiu juos į jų kraštą, kurį esu atidavęs jų protėviams.’+
16 ‘Štai siunčiu daug žvejų – tai Jehovos žodis, –
ir tie juos žvejos.
Paskui siųsiu daug medžiotojų,
ir tie juos medžios –
kalnuose, ant visų kalvų ir uolų plyšiuose.
17 Mano akys regi visa, ką jie daro*.
Nuo manęs jie nepasislėps,
mano akys mato jų kaltę.
18 Pirmiausia atmokėsiu jiems, kiek nusipelnė, už kaltę ir nuodėmę,+
nes mano kraštą bedvasiais bjauriais stabais* jie suteršė,
mano paveldą šlykštybių pripildė.’“+
19 Jehova, mano stiprybe ir tvirtove,
manoji priebėga nelaimėje!+
Pas tave iš žemės pakraščių sueis tautos
ir sakys: „Mūsų protėviai paveldėjo apgaulę,
tuštybę ir tai, kas niekam nenaudinga.“+
20 Argi gali žmogus dievų sau pasidirbti?
Argi jie būtų dievai?+
21 „Todėl jie sužinos, šį kartą jie patirs,
koks aš stiprus ir galingas.
Jie sužinos, kad mano vardas – Jehova.“