Jobo
7 Ar mirtingojo gyvenimas žemėje nėra tik sunki prievolė?
Ar jo dienos – ne samdinio dienos?+
2 Lyg vergas jis geidžia pavėsio,
lyg samdinys laukia algos.+
3 Taip ir man skirti tuštybės mėnesiai,
atskaičiuotos sielvarto naktys.+
4 Vos atgulęs galvoju: ‘Kada ateis metas keltis?’+
Naktis prailgsta, iki paryčių neramiai vartausi.
7 Atmink, kad gyvenimas mano tėra vėjas,+
kad mano akys neberegės nieko gera.
8 Akis, į mane žvelgianti, manęs nebematys.
Tavo akys ieškos manęs, bet aš būsiu dingęs.+
11 Todėl nesulaikysiu savo lūpų,
savo dvasios sielvarte kalbėsiu,
karčios širdgėlos apimtas skųsiuosi.+
12 Ar aš jūra ar jūrų milžinas,
kad turėtum statyti sargybą prie manęs?
13 Sakau: ‘Mane paguos mano guolis,
mano lova palengvins man kančią’,
14 bet tu taip įgąsdini sapnais,
įbaugini regėjimais,
15 kad verčiau jau man uždusti –
16 Savo būtimi bjauriuosi,+ gyventi nebenoriu.
Palik mane, nes mano dienos – lyg atodūsis.+
17 Kodėl taip domiesi mirtinguoju,
laikai įsmeigęs į jį savo žvilgsnį?+
18 Kodėl jį kas rytą tikrini,
kiekvieną akimirką bandai?+
19 Kada gi nugręši akis nuo manęs
ir paliksi ramybėje, kad bent seiles nuryčiau?+
20 Jei ir nusidedu, kaipgi galiu, žmonijos Sarge,+ tau pakenkti?
Kodėl į mane nusitaikei?
Negi tapau tau našta?
21 Kodėl nusižengimo neatleidi,
nedovanoji man kaltės?
Juk tuoj atgulsiu į dulkes.+
Tada ieškosi manęs, bet manęs nebebus.“