Pradžios
18 Paskui Jehova+ pasirodė Abraomui prie didžiųjų Mamrės medžių.+ Buvo pats dienos karštymetis ir Abraomas sėdėjo prie palapinės angos. 2 Jis pakėlė akis ir mato – netoliese stovi trys vyrai.+ Juos išvydęs, Abraomas atbėgo nuo palapinės angos jų pasitikti, nusilenkė iki žemės 3 ir tarė: „Jehova, jei radau malonę tavo akyse, užeik pas savo tarną. 4 Leiskite atnešti truputį vandens kojoms nuplauti.+ Ir pailsėkite po medžiu. 5 Kadangi užsukote pas savo tarną, atnešiu kąsnį duonos jums pasistiprinti*. Paskui galėsite keliauti toliau.“ Šie atsakė: „Gerai. Daryk, kaip sakai.“
6 Abraomas nuskubėjo pas Sarą prie palapinės ir paliepė: „Kuo greičiau užmaišyk tešlą iš trijų saikų* geriausių miltų ir iškepk papločių.“ 7 Tada, nubėgęs prie bandos, Abraomas parinko jauną gerą veršiuką, atidavė tarnui ir tas nuskubėjo veršiuko paruošti. 8 Paskui paėmė sviesto, pieno, paruoštos veršienos ir patiekė aniems vyrams. Kol jie valgė, pats stovėjo šalia po medžiu.+
9 „Kur tavo žmona Sara?“+ – paklausė jie. Abraomas atsakė: „Čia pat, palapinėje.“ 10 Vienas iš jų tarė: „Aš būtinai sugrįšiu pas tave kitąmet tuo pačiu laiku, ir tavo žmona Sara turės sūnų.“+ O Sara stovėjo prie palapinės angos, tam vyrui už nugaros, ir klausėsi. 11 Abraomas ir Sara buvo amžingi, žilos senatvės sulaukę.+ Sara jau buvo nebe tų metų, kai moterys gali susilaukti vaikų,*+ 12 taigi juokėsi pati sau: „Aš jau nusenusi ir mano viešpats jau senas. Negi dar patirsiu tokį džiaugsmą?“+ 13 Tada Jehova Abraomo paklausė: „Kodėl Sara juokiasi ir sako: ‘Nejau dar gimdysiu sena būdama?’ 14 Argi yra kas Jehovai neįmanoma?+ Grįšiu pas tave kitąmet šiuo laiku, ir Sara turės sūnų.“ – 15 „Aš nesijuokiau!“ – nusigandusi ėmė gintis Sara. „Netiesa, tu juokeisi“, – atsakė jis.
16 Vėliau vyrai leidosi į kelią. Abraomas išėjo kartu ir atlydėjo juos iki vietos, iš kurios matėsi Sodoma.+ 17 Tada Jehova sakė: „Nejau slėpsiu nuo Abraomo, ką ketinu daryti?+ 18 Juk iš jo kils didžiulė, galinga tauta ir per jį bus palaimintos visos žemės tautos.+ 19 Aš esu jį pasirinkęs*, kad jis prisakytų savo sūnums ir visai savo šeimynai po savęs eiti Jehovos keliu, daryti, kas teisu ir teisinga,+ idant aš, Jehova, ištesėčiau, ką esu Abraomui pažadėjęs.“
20 Jehova tarė: „Šauksmas prieš Sodomą ir Gomorą labai garsus,+ jų nuodėmė itin sunki.+ 21 Leisiuosi žemyn pažiūrėti, ar jie taip ir elgiasi, kaip byloja mane pasiekęs šauksmas. Sužinosiu, kaip yra iš tikrųjų.“+
22 Anie vyrai iš ten patraukė Sodomos link, o Jehova+ pasiliko su Abraomu. 23 Abraomas priėjęs prie jo paklausė: „Argi drauge su nedorėliu pražudysi ir teisųjį?+ 24 Jei mieste būtų penkiasdešimt teisių žmonių, nejau juos pražudytum? Argi nepagailėtum miesto dėl penkiasdešimties jame gyvenančių teisiųjų? 25 Tu nieku gyvu nedarytum tokio dalyko – nežudytum teisaus žmogaus drauge su nedorėliu, nestatytum teisiojo į vieną gretą su piktadariu!+ Tu tikrai taip nepadarytum.+ Argi visos žemės Teisėjas pasielgtų neteisingai?“+ 26 Jehova atsakė: „Jeigu rasiu Sodomos mieste penkiasdešimt teisių žmonių, dėl jų pagailėsiu viso miesto.“ 27 Bet Abraomas toliau kalbėjo: „Jehova, malonėk mane dar kartą išklausyti, nors esu tik dulkės ir pelenai. 28 Jeigu iki penkiasdešimties trūktų penkių, nejau dėl tų penkių sunaikintum visą miestą?“ Į tai jis atsakė: „Nesunaikinsiu, jei rasiu keturiasdešimt penkis.“+
29 Tačiau Abraomas klausė toliau: „O jei rastum keturiasdešimt?“ Jis atsakė: „Nedarysiu to ir dėl keturiasdešimties.“ – 30 „Jehova, meldžiu nerūstauti,+ jei dar paklausiu, – kalbėjo Abraomas. – Kaip būtų, jei rastum trisdešimt?“ Jis atsakė: „Nenaikinsiu ir dėl trisdešimties.“ 31 Tačiau anas tęsė: „Jehova, išdrįsiu dar kartą paklausti. O jei rastum dvidešimt?“ Jis atsakė: „Nesunaikinsiu miesto ir dėl dvidešimties.“ 32 Galiausiai Abraomas tarė: „Jehova, prašau nerūstauti, kad klausiu dar kartą. Kaip, jeigu rasi dešimt?“ Jis atsakė: „Nenaikinsiu ir dėl dešimties.“ 33 Baigęs kalbėtis su Abraomu, Jehova pasitraukė.+ Tada Abraomas grįžo į savo palapinę.