Psalmynas

39 Tariau: „Aš būsiu apdairus

ir saugosiuos, kad liežuviu nenusidėčiau,+

laikysiu savo lūpas pažabojęs,+

kol nedorų žmonių yra aplink mane.“

 2 Tylėjau, netariau nė žodžio,+

net to, kas gera, nesakiau,

bet skausmas neatlėgo*.

 3 Širdis krūtinėje užkaito,

įsiliepsnojo manyje ugnis bemąstant*.

Tada aš prabilau:

 4 „Jehova, duoki man žinoti mano pabaigą

ir skaičių man priklausančių dienų,+

kad susivokčiau, koks aš laikinas.

 5 Vos vieną kitą dieną man paskyrei*+

ir mano amžius – niekas tavo akyse.+

 6 Išties žmogus šmėžuoja kaip šešėlis,

veltui vargsta,

turtą kraunasi, tačiau kam visa atiteks, nežino.+

 8 Iš visų kalčių mane vaduok+

ir nepaversk manęs kvailųjų pajuoka.

 9 Nepratariau nė žodžio,

lūpų nepravėriau+ –

aš supratau, kad viskas tavo valioje.+

10 Patrauki savo rykštę nuo manęs,

nes tavo rankos plakamas nykstu.

11 Tu žmogų drausmini už nuodėmę nubausdamas,+

ir kaip drabužį kandys sukapoja, taip tu sunaikini, kas jam brangu.

12 Išklausyki mano maldą, o Jehova,

išgirsk mano pagalbos šauksmą,+

į mano ašaras pažvelk.

Juk tau esu tik svečias,+

tiktai praeivis, kaip ir mano protėviai.+

13 Nugręžki savo rūstų žvilgsnį, leisk man pralinksmėti,

kol tebesu, kol dar neišėjau.“