Giesmių giesmė
5 „Atėjau į savo sodą,+
mano sese, mano sužadėtine.
Prisirinkau miros ir kvapiųjų žolelių.+
Valgiau korį, varvantį medumi,
gėriau vyną ir pieną.“+ –
„Valgykite, draugai!
Gerkite ir būkite apsvaigę nuo meilės!“+ –
2 „Aš miegu, bet mano širdis budi.+
Girdžiu – mylimasis beldžia:
‘Atidaryk, sese, mano mylimoji,
mano balandėle, mano tobuloji!
Mano galvą permerkė rasa,
garbanos sušlapo nuo nakties miglos.’+
3 Aš jau nusivilkusi apdarą,
negi vėl apsirengti?
Jau nusiplovusi kojas,
negi vėl jas sutepti?
4 Mylimasis patraukė ranką nuo užrakto skylės
ir mano vidus suvirpėjo.
5 Pakilau atidaryti savo mylimajam.
Nuo mano rankų lašėjo mira,
miros aliejus nuo pirštų varvėjo
ant velkės rankenos.
6 Atvėriau duris savo mylimajam,
bet jo nebebuvo, jis jau buvo pasitraukęs.
Mano siela nuliūdo, kad jis nuėjo.*
Ieškojau jo, bet neradau,+
šaukiau, bet jis neatsiliepė.
7 Mane užtiko sargai, išėję apžiūrėti miesto.
Jie sumušė, sužeidė mane.
Nutraukė nuo manęs skraistę* tie sienų sargai.
8 Saikdinu jus, Jeruzalės dukros:
jei pamatysite mano mylimąjį,
pasakykit, kad aš sergu meile.“ –
9 „Kuo gi tavo mylimasis geresnis už kitus,
o gražiausioji iš moterų?
Kuo tavo mylimasis geresnis už kitus,
kad mus taip saikdini?“ –
10 „Mano mylimasis gražus, raudonskruostis,
jis išsiskiria iš dešimties tūkstančių.
11 Jo galva – tai auksas, gryniausias auksas.
Jo garbanos tarsi siūbuojantys palmių lapai*,
juodos it varnas.
12 Jo akys lyg balandžiai prie vandens tėkmių,
lyg balandžiai, besimaudantys piene,
tupintys prie tyvuliuojančio tvenkinio*.
13 Jo skruostai tarsi kvapiųjų augalų lysvės,+
kvepiančių žolelių kupstai.
O lūpos tarsi lelijos, jos varva mira.+
14 Jo pirštai – aukso vamzdeliai, išdabinti chrizolitais.
Jo pilvas it glotnus dramblio kaulas, nusagstytas safyrais.
15 Jo kojos – marmuro stulpai, pastatyti ant gryniausio aukso papėdės.
Jis gražus kaip Libanas, didingas kaip kedrai.+
Štai toks mano brangusis, Jeruzalės dukros, štai toks mano mylimasis.“ –