Jeremijo
5 „Klaidžiokite po Jeruzalės gatves,
dairykitės aplinkui, žiūrėkite,
ieškokite aikštėse, žvalgykitės.
2 Nors jie ir prisiektų: ‘Kaip gyvas Jehova!’,
tie žodžiai būtų melas.“+
3 Argi tavo akys, Jehova, neieško ištikimybės?+
Nors tu juos plakei, jiems buvo nė motais,
nors triuškinai, nieko nepasimokė.+
4 „Tai turbūt prastuoliai, – sau sakiau. –
Tokie elgiasi kvailai, nes Jehovos kelio nepažįsta,
nieko neišmano apie savo Dievo teisingumą.
5 Eisiu pas prakilniuosius ir su jais kalbėsiu,
Jehovos kelią jie tikrai pažįsta,
apie savo Dievo teisingumą išmano.“+
Deja, visi jie buvo sulaužę jungą,
sutraukę pančius*.
6 Todėl miškų liūtas juos puola,
plynių vilkas užklumpa,
leopardas jų tyko prie miestų.
7 „Kaipgi galėčiau tau už tai atleisti?
Tavo sūnūs mane paliko,
prisiekinėja tuo, kas nėra Dievas.+
8 Jie lyg nerimstantys gašlūs eržilai
žvengia eidami paskui svetimo žmoną.+
9 Nejau nešauksiu už tai atsiskaityti? – tai Jehovos žodis. –
Nejau tokiai tautai nekeršysiu?+
10 Užkopk į jos vynuogyno atšlaites ir jas niokok,
bet visiškai nesunaikink, šį tą palik.+
Išgenėk jaunuosius ūglius,
nes Jehovai jie nepriklauso,
11 nes Izraelio ir Judo namai
mane apgaudinėja, – tai Jehovos žodis.+
Jokia nelaimė mūsų neištiks,
nei karas, nei badas neužklups.’+
13 Pranašai tik vėjus kalba,
tikrų žodžių jų lūpose nėra.
Kaip ir jų šnekos, nieku jie tepavirsta!“
14 Todėl kareivijų Dievas Jehova sako:
„Kadangi jie taip kalba,
savo žodžius tavo lūpose paversiu ugnimi.+
Šią tautą liepsnos praris,+
nes ji – tik malkų krūva.
15 Štai atvedu iš tolybės tautą, Izraelio namai,+ – tai Jehovos žodis.
Tai ištverminga tauta,
nuo senovės ji gyvuoja.
Jų kalbos tu nemoki,
ką jie šneka, nesupranti.+
16 Jų strėlinės – lyg atviras kapas,
visi jie – tikri karžygiai.
17 Jie suris tavo derlių, visą duoną,+
suris tavo sūnus ir dukteris,
suris ir kaimenes su bandomis,
suris tavo vynmedžius su figmedžiais,
sunaikins kalaviju įtvirtintus miestus, kuriais tu pasitiki.
18 Bet ir tomis dienomis – tai Jehovos žodis – ne visus jus sunaikinsiu.+ 19 O kai jie klaus: ‘Kodėl Jehova, mūsų Dievas, mums taip padarė?’, paaiškinsi: ‘Už tai, kad palikote mane ir tarnavote svetimam dievui savame krašte, dabar tarnausite svetimšaliams svetimame krašte.’“+
22 Argi nesibijote manęs? Tai Jehovos žodis.
Argi neturėtumėte prieš mane drebėti?
Juk tai aš smėlio pylimu užbrėžiau jūrai ribą,
neatšaukiamu potvarkiu jai kelią užtvėriau.
Bangos šėlsta, bet jo įveikti negali,
riaumoja, bet peržengti ribos neįstengia.+
23 O ši tauta užsispyrusi ir maištingos širdies,
ji išklydo iš kelio ir nuėjo savo taku.+
24 Širdyje jie nemąstė:
‘Bijokimės savo Dievo Jehovos –
to, kuris metui atėjus laisto žemę,
duoda lietų rudeninį ir pavasarinį,
to, kuris rūpinasi, kad nustatytoms savaitėms atėjus galėtume nuimti derlių.’+
25 Viso to netekote dėl savo kalčių,
dėl savo nuodėmių praradote, kas gera.+
26 Nedorėlių gausu mano tautoje.
Jie tyko pritūpę tarsi paukštgaudžiai,
mirtinus spąstus spendžia,
žmones gaudo.
27 Kaip anų narvelis pilnas paukščių,
taip nedorėlių namai pilni apgaulės.+
Štai kaip jie tapo galingi ir pralobo.
28 Jie nutukę, net blizga,
jie pertekę nedorybės.
Našlaičio byla jiems nerūpi+ –
jie savo naudos težiūri.
Vargšo teisių jie negina.+
29 Nejau nešauksiu už tai atsiskaityti? Tai Jehovos žodis.
Nejau tokiai tautai nekeršysiu?
30 Kai kas baisaus, kai kas siaubingo dedasi krašte:
31 pranašai kalba melą,+
kunigai valdžia piktnaudžiauja
ir mano tautai tai patinka.+
Bet ką gi darysite, kai galas ateis?“