1 Samuelio
28 Tomis dienomis filistinai telkė pajėgas kariauti su Izraeliu.+ Ir Achišas pareiškė Dovydui: „Tu, be abejo, supranti, kad tau ir tavo vyrams teks žygiuoti su manimi į mūšį.“+ 2 Dovydas atsiliepė: „Tu pats žinai, ką tavo tarnas darys.“ – „Žinau, todėl ir paskirsiu tave savo nuolatiniu asmens sargybiniu“,+ – pasakė Achišas.
3 Samuelis tada jau buvo miręs. Izraelitai jį buvo apraudoję ir palaidoję jo gimtojoje Ramoje.+ Saulius iš Izraelio krašto jau buvo pašalinęs dvasių iššaukėjus ir būrėjus.+
4 Susitelkę filistinai atžygiavo ir įsirengė stovyklą Šuneme.+ Todėl Saulius sušaukė visus Izraelio vyrus ir jie pasistatė stovyklą ant Gilbojos.+ 5 Matydamas filistinų stovyklą, Saulius išsigando, širdis jam drebėte drebėjo.+ 6 Nors jis ne sykį kreipėsi į Jehovą,+ Jehova jam neatsakė – nei per sapnus, nei per Urimus,+ nei per pranašus. 7 Galiausiai Saulius paliepė tarnams: „Suraskite man dvasių iššaukėją.+ Nueisiu jos pasiteirauti.“ – „En Dore+ yra moteris, galinti iššaukti dvasias“, – pranešė tarnai.
8 Kad niekas jo neatpažintų, Saulius persirengė ir nakčia su dviem savo vyrais nuėjo pas tą moterį. „Prašyčiau dvasių iššaukėjos+ atskleisti, kas manęs laukia, ir iššaukti tą, kurį nurodysiu“, – tarė jis. 9 Tačiau moteris nesutiko: „Juk tu žinai, ką padarė Saulius: pašalino iš šio krašto dvasių iššaukėjus ir būrėjus.+ Tai kodėl spendi man spąstus? Nori, kad mane nužudytų?“+ 10 Saulius prisiekė Jehovos vardu: „Kaip gyvas Jehova, dėl šito tu nebūsi apkaltinta!“ 11 Tada moteris paklausė: „Ką man iššaukti?“ – „Samuelį“, – atsakė Saulius. 12 Pamačiusi „Samuelį“*,+ moteris garsiai sušuko. Ji tarė Sauliui: „Kodėl mane apgavai? Tu esi Saulius!“ 13 Karalius ją nuramino: „Nebijok. Sakyk, ką matai.“ – „Matau it kokį dievo pavidalą, kylantį iš žemės“, – sakė moteris. 14 „Kaip jis atrodo?“ – teiravosi Saulius. „Tai senas vyras, vilkintis berankovį apsiaustą“,+ – apibūdino moteris. Saulius nusprendė, kad čia esąs Samuelis, ir, puolęs ant kelių, nusilenkė iki žemės.
15 „Samuelis“ paklausė Sauliaus: „Kodėl drumsti man ramybę? Kam mane iškvietei?“ – „Pakliuvau į didelę bėdą, – ėmė aiškinti Saulius. – Filistinai susibūrė kovoti prieš mane, o Dievas mane paliko ir nebeatsako nei per pranašus, nei per sapnus,+ todėl ir iškviečiau tave, kad pasakytum, ką man daryti.“+
16 „Samuelis“ kalbėjo: „Kodėl klausi manęs, jeigu pats Jehova tave paliko+ ir tapo tavo priešu? 17 Jehova tikrai įvykdys, ką per mane yra pasakęs: Jehova išplėš karalystę tau iš rankų ir atiduos ją tavo artimui – Dovydui.+ 18 Tu nepaklusai Jehovos balsui ir neišnaikinai amalekiečių,+ užsitraukusių jo rūstybę, todėl Jehova šitaip su tavimi ir elgiasi. 19 Maža to, Jehova atiduos ir tave, ir visą Izraelį filistinams į rankas.+ Rytoj tu+ ir tavo sūnūs+ jau būsite su manimi. Filistinams į rankas Jehova atiduos ir Izraelio kariuomenę.“+
20 „Samuelio“ žodžiai Saulių labai sukrėtė ir jis krito ant žemės paslikas. Jėgos jį apleido, nes visą dieną ir visą naktį nebuvo nieko valgęs. 21 Moteris priėjo prie Sauliaus ir matydama, koks jis persigandęs, tarė: „Štai tavo tarnaitė paklaũsė tavo žodžių. Aš stačiau savo gyvybę į pavojų+ ir padariau, ko manęs prašei. 22 Tad meldžiu dabar paklausyti savo tarnaitės. Leisk, atnešiu tau gabalėlį duonos, kad pavalgytum ir įgavęs jėgų galėtum eiti savo keliu.“ 23 Saulius valgyti atsisakė. Bet tarnai ir moteris atkakliai jį įkalbinėjo ir šis galiausiai sutiko. Saulius pakilo nuo žemės ir atsisėdo ant lovos. 24 Moteris turėjo įmitusį veršį, tad skubiai jį papjovė*. Paėmusi miltų užminkė tešlą ir iškepė neraugintos duonos. 25 Visa tai atnešė Sauliui ir jo tarnams ir jie pavalgė. Paskui, dar tą pačią naktį, jie pakilo ir išėjo.+