Patarlių
26 Kaip sniegas vasarą ar lietus per pjūtį,
taip garbė nepritinka kvailiui.+
2 Paukštis ne šiaip sau sprunka, kregždė ne šiaip lakioja,
taip ir prakeiksmas krinta ne be priežasties.*
4 Neatsakyk kvailiui pagal jo kvailumą,
kad nebūtum toks kaip jis.
5 Kita vertus, atsakyk kvailiui pagal jo kvailumą,
kad nemanytų esąs išmintingas.+
6 Kas patiki reikalą kvailiui,
tas sau koją pjauna, pats save žaloja*.
7 Patarlė kvailio burnoje –
tarsi raišos luošio kojos.+
8 Liaupsinti kvailį –
tai dėti akmenį į svaidyklę.+
9 Patarlė kvailio burnoje –
tarsi dygiažolė girtuoklio rankoje.
10 Kas nusamdo kvailį ar praeivį,
yra tarsi lankininkas, šaudantis, kur papuola*.
11 Kaip šuo grįžta prie savo vėmalų,
taip kvailys kartoja savo kvailystes.+
12 Matei žmogų, kuris laiko save išmintingu?+
Kvailys teikia daugiau vilčių už jį.
13 „Liūtas ant kelio, – teisinasi tinginys, –
liūtas gatvėje slankioja!“+
14 Kaip durys sukiojasi ant vyrių,
taip tinginys vartosi guolyje.+
16 Tinginys mano esąs išmintingesnis
už septynis protingai šnekančius žmones.
18 Tarsi pamišėlis, laidantis liepsnojančias ietis ir mirtinas strėles,
19 yra žmogus, kuris suklaidina kaimyną ir sako: „Aš tik pajuokavau.“+
20 Nebėra malkų, ir ugnis gęsta,
nebėra šmeižiko, ir liaujasi kivirčas.+
21 Anglys – žarijoms, malkos – ugniai,
o vaidingas žmogus – ginčui įžiebti.+
22 Liežuvautojo žodžiai – tikri skanėstai,
jie nuslysta tiesiai į vidurius.+
24 Žodžiais žmogus neapykantos neparodo,
bet jo širdis rezga apgaulę.
25 Kad ir maloniai kalbėtų, nepasitikėk juo,
nes jo širdyje – septynios nedorybės.
26 Nors neapykantą jis gudriai slepia,
jo nedorumas bendruomenėje išaiškės.
27 Kas kasa duobę kitam, pats į ją įkris,
ir akmuo užriedės ant to, kas jį parita.+
28 Melagingas liežuvis nekenčia tų, kuriuos plaka,
ir meilikaujanti burna užtraukia pražūtį.+