Psalmynas
PENKTA KNYGA
(107–150 psalmės)
2 Taip tesako Jehovos išgelbėtieji* –
tie, kuriuos iš priešo rankų jis išgelbėjo,+
3 kuriuos surinko iš visų kraštų,+
iš rytų ir vakarų,
iš šiaurės ir pietų.+
4 Jie po tyrlaukius, po dykumą klajojo,
bet į miestą, kuriame galėtų įsikurti, kelio nesurado.
5 Alko jie ir troško,
iš nuovargio net alpo.
6 Bet savo bėdoje jie šaukėsi Jehovos,+
ir jis nelaimėje padėjo+ –
7 keliu teisingu vedė,+
kol atvedė į miestą, kuriame galėtų įsikurti.+
8 Tegul Jehovai už jo meilę ištikimąją dėkoja,+
už darbus įstabius, kuriuos jis daro dėl žmonių sūnų,+
9 nes jis pagirdo trokštančius
ir alkstančius pasotina gėrybėmis.+
10 Gūdžioj tamsoj gyveno kai kurie,
sukaustyti vargų ir geležinių pančių,
11 nes priešinosi Dievo žodžiams,
Aukščiausiojo pamokymų nepaisė.+
12 Per sunkumus jų širdį Dievas mokė nuolankumo.+
Jie klupo, ir nebuvo kas padėtų.
13 Bet savo bėdoje jie šaukėsi Jehovos,
ir gelbėjo jis iš nelaimės,
14 iš tamsumos gūdžios juos išvedė,
sutraukė pančius.+
15 Tegul Jehovai už jo meilę ištikimąją dėkoja,+
už darbus įstabius, kuriuos jis daro dėl žmonių sūnų,
16 nes varines duris jisai sutrupina
ir nukapoja geležies skląsčius.+
18 Jiems valgis kėlė šleikštulį,
mirties vartus jau buvo jie priėję.
19 Bet savo bėdoje jie šaukėsi Jehovos,
ir jis vadavo iš nelaimės.
20 Jis siuntė žodį ir išgydė juos,+
ištraukė iš duobės.
21 Tegul Jehovai už jo meilę ištikimąją dėkoja,
už darbus įstabius, kuriuos jis daro dėl žmonių sūnų,
22 tegul aukoja padėkos aukas+
ir džiūgaudami garsina jo darbus!
23 Kas jūroj plaukioja laivais,
kas verčiasi prekyba plačiuose vandenyse,+
24 yra Jehovos darbus matę,
jo darbus įstabius regėję gelmėse.+
25 Jam tarus žodį, štai audra atūžia+
ir jūroje bangas šokdina.
26 Tada jie lig dangaus pakyla
ir į gelmes vėl sminga.
Nelaimei gresiant, jų drąsa ištirpsta.
28 Bet savo bėdoje jie šaukiasi Jehovos,+
ir iš nelaimės jis vaduoja –
29 sutramdo audrą,
tada paliauja jūros bangos šėlti.+
30 Jie džiaugiasi nurimus jūrai,
ir jis juos atveda į išsvajotą uostą.
31 Tegul Jehovai už jo meilę ištikimąją dėkoja,
už darbus įstabius, kuriuos jis daro dėl žmonių sūnų!+
32 Teaukština jį susirinkusi tauta,+
tešlovina seniūnai, į tarybą susiėję!
33 Upes jis dykuma paverčia,
vandens versmes – išdegusia žeme,+
34 derlingą kraštą – dykviete druskinga+
už nedorybes tų, kurie tame krašte gyvena.
35 Jis dykumą paverčia ežerais,
vandens šaltiniais – sausą žemę+
36 ir alkanuosius ten įkurdina,+
kad miestą sau pasistatytų.+
38 Juos Dievas laimina, ir jų labai gausėja.
Neleidžia jis, kad bandos jų sunyktų.+
39 Bet jų ir vėl nedaug belieka,
pažemina juos priespauda, nelaimė ir kančia.