Psalmynas
104 Manoji siela, šlovinki Jehovą!+
O Jehova, mano Dieve, koks tu didis!+
Tu dangų išskleidi lyg palapinę,+
3 sau kambarius aukštutinius susirenti aukštai tarp vandenų,+
iš debesų pasidarai vežimą,+
ant viesulo sparnų leki.+
6 Gelmėm ją aprengei it drabužiu,+
kad vandenys net virš kalnų stovėjo.
7 Tu pagrūmojai, ir jie bėgo,+
sugriaudėjai, ir traukėsi jie išsigandę.
8 Kalnams bekylant,+ slėniams dumbant,
jie traukėsi į vietą, kurią buvai prirengęs.
9 Tu ribą jiems nubrėžei, peržengt jos neleidai,+
kad nebeužlietų žemės.
10 Šaltinius tu išplukdai per slėnius,
jie teka tarp kalnų
11 ir lauko žvėrys iš jų geria,
malšina troškulį laukiniai asilai.
12 Virš jų lizdus padangių paukščiai suka
ir čiulba medžių šakose.
15 Ir duodi vyno – jis žmogui širdį linksmina,+
taip pat aliejaus, nuo kurio švytėte švyti veidas,
ir duonos, kuri pastiprina mirtingam žmogui širdį.+
16 Jehovos medžiai siurbia vandenį lig soties –
Libano kedrai, kuriuos jis pasodino.
17 Paukščiai krauna ten lizdus
ir gandras+ kadagynuose namus sau randa.
19 Mėnulį tu laikotarpiams žymėti padarei,
ir saulė žino savo metą nusileisti.+
20 Tu sutemas siunti ir užslenka naktis,+
tada sukrunta miško žvėrys.
22 O saulei patekėjus traukiasi šalin,
vėl tūno savo guoliuose.
23 Tada žmogus prie darbo eina
ir pluša iki vakaro.
24 Kiek daug tavų darbų, Jehova!+
Visus juos išmintingai padarei.+
Žemėj pilna tavo kūrinių.
25 Štai jūra neaprėpiama, plati.
Ten neapsakoma daugybė gyvių knibžda, mažų ir didelių.+
27 Visi jie laukia iš tavęs,
kad duotum peno jiems, kai reikia.+
28 Ką duodi, tą jie ima.+
Tu delną savąjį atgniauži, ir jie gėrybėmis pasimaitina.+
29 Kai savo veidą paslepi, jie sunerimsta.
Kai atimi jiems dvasią, krinta ir į dulkes grįžta.+
31 Jehova bus amžinai šlovingas,
darbais savaisiais džiaugsis Jehova.+
32 Į žemę jis pažvelgia, ir ji dreba,
paliečia kalnus, ir jie rūksta.+
35 Nusidėjėliai pradings iš žemės,
nedorėlių neliks.+
Manoji siela, šlovinki Jehovą! Šlovinkite Jahą!*