1 Karalių

19 Ahabas+ grįžęs papasakojo Jezabelei,+ ką Elijas padarė ir kaip kalaviju išžudė visus pranašus.+ 2 Užtat Jezabelė siuntė pas Eliją pasiuntinį su tokia žinia: „Tenubaudžia mane dievai ir dar teprideda, jei rytoj šiuo laiku nebūsiu padariusi tau to paties, ką tu padarei kiekvienam iš jų!“ 3 Baimė persmelkė Eliją ir gelbėdamas savo gyvybę jis pabėgo.+ Pasiekęs Judui priklausančią Beer Šebą+ ir ten palikęs savo tarną, 4 pats nukeliavo dienos kelią į dykumą. Tada atsisėdo po krūmu ir meldė sau* mirties. „Man jau gana! – sakė jis. – Pasiimk mano gyvastį*,+ Jehova, nes aš ne geresnis už savo protėvius.“

5 Galiausiai po tuo krūmu atsigulęs jis užmigo. Tik staiga jį palietė angelas+ ir tarė: „Kelkis ir valgyk!“+ 6 Elijas žiūri: jam prie galvos guli paplotis, iškeptas ant akmenų, ir stovi ąsotis vandens. Jis pavalgė, atsigėrė ir vėl atsigulė. 7 Po kurio laiko Jehovos angelas atėjo antrąkart, vėl palietė Eliją ir paragino: „Kelkis ir valgyk, antraip kelionė tau bus per sunki.“ 8 Atsikėlęs jis vėl pavalgė ir atsigėrė. Tuo maistu pasistiprinęs, ėjo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, kol priėjo Dievo kalną Horebą.+

9 Tenai susiradęs olą,+ Elijas pasiliko nakvoti. Ir jį pasiekė Jehovos žodis: „Ką čia veiki, Elijau?“ – 10 „Aš degu uolumu tarnauti Jehovai, kareivijų Viešpačiui,+ – atsakė jis. – Izraelio žmonės sulaužė tavo sandorą,+ išgriovė tavo aukurus, išžudė kalaviju tavo pranašus,+ tik aš vienas likau. O dabar jie kėsinasi ir į mano gyvybę.“+ – 11 „Išeik laukan, – pašaukė jį Dievas, – ir stokis ant kalno priešais Jehovą!“ Ir štai pro šalį ėjo Jehova.+ Didelis, smarkus vėjas ardė kalnus, trupino uolas Jehovos priešaky,+ bet vėjyje Jehovos nebuvo. Prasiautus vėjui, kilo žemės drebėjimas,+ bet ir žemės drebėjime Jehovos nebuvo. 12 Nustojus drebėti žemei, atūžė ugnis,+ bet ir ugnyje Jehovos nebuvo. Ugniai praūžus, pasigirdo ramus, tylus balsas.+ 13 Elijas, jį išgirdęs, prisidengė veidą apsiaustu+ ir išėjęs atsistojo prie olos angos. Balsas į jį kreipėsi: „Ką čia veiki, Elijau?“ – 14 „Aš degu uolumu tarnauti Jehovai, kareivijų Viešpačiui, – atsakė jis. – Izraelio žmonės sulaužė tavo sandorą,+ išgriovė tavo aukurus, išžudė kalaviju tavo pranašus, tik aš vienas likau. O dabar jie kėsinasi ir į mano gyvybę.“+ –

15 „Grįžk atgal, keliauk į Damasko dykumą, – paliepė Jehova. – Ten nuėjęs, patepk Sirijos karaliumi Hazaelį.+ 16 Izraelio karaliumi patepk Nimšio vaikaitį Jehuvą,+ o vietoj savęs pranašu patepk Šafato sūnų Eliziejų iš Abel Meholos.+ 17 Kas paspruks nuo Hazaelio kalavijo,+ tą nužudys Jehuvas,+ o kas paspruks nuo Jehuvo kalavijo, tą nužudys Eliziejus.+ 18 Izraelyje man dar yra likę septyni tūkstančiai žmonių,+ kurie nesiklaupia prieš Baalą+ ir kurių lūpos jo nebučiuoja.“+

19 Taigi, iš ten iškeliavęs, Elijas susirado Šafato sūnų Eliziejų. Tas arė lauką; pirma jo ėjo dvylika jungų jaučių, jis pats arė su dvyliktuoju. Elijas prisigretino ir užmetė ant jo savo apsiaustą.+ 20 Palikęs jaučius, Eliziejus leidosi bėgti Elijui iš paskos, prašydamas: „Leisk man atsibučiuoti su tėvu ir motina. Tada eisiu su tavim.“ – „Gerai, eik, atsisveikink, – atsakė Elijas. – Aš juk nedraudžiu.“ 21 Tad Eliziejus sugrįžęs paėmė porą jaučių ir juos paaukojo. Vietoj malkų panaudojo jungą ir arklą – ant jų išviręs mėsą davė žmonėms, ir visi valgė. Paskui nuėjo su Eliju ir jam tarnavo.+