1 Samuelio

20 Tada iš Najotų, iš Ramos, Dovydas pabėgo ir atėjo pas Jehonataną. „Ką tokio aš padariau?+ Kuo nusikaltau, kuo tavo tėvui nusidėjau, kad jis tyko mano gyvybės?“ – klausė Dovydas. 2 „Na jau ne, tu tikrai nežūsi!+ – tikino Jehonatanas. – Mano tėvas nedaro nieko, nei svarbaus, nei nesvarbaus, man nepasakęs. Kodėl jis turėtų slėpti nuo manęs tokį dalyką? Taip tikrai nebus.“ 3 Tačiau Dovydas tvirtino: „Tavo tėvas gerai žino, kad esi man palankus,*+ todėl mano sau: ‘Jehonatanas neturi apie tai žinoti, kad širdies jam neskaudėtų.’ Kaip gyvas Jehova ir kaip gyvas tu, mane tik žingsnis skiria nuo mirties!“+

4 Jehonatanas Dovydui pažadėjo: „Dėl tavęs padarysiu viską, ko prašysi.“ – 5 „Žiūrėk, rytoj jaunaties šventė,+ – ėmė dėstyti Dovydas, – ir aš turėčiau sėdėti prie stalo sykiu su karaliumi, bet tu leisk man pasišalinti. Aš slėpsiuosi laukuose iki poryt vakaro. 6 Jei tavo tėvas manęs pasiges, sakyk: ‘Dovydas labai prašė, kad leisčiau jam nubėgti į gimtąjį Betliejų,+ nes ten visa jo šeimyna atnašauja metinę auką.’+ 7 Jei karalius atsakys: ‘Gerai’, tai tavo tarnas saugus. O jeigu supyks, vadinasi, tikrai yra sumanęs pikta prieš mane. 8 Parodyk savo tarnui ištikimąją meilę,+ juk Jehovos akivaizdoje su savo tarnu esi sudaręs sandorą.+ Bet jeigu aš kaltas,+ pats mane užmušk. Tik neatiduok manęs savo tėvui.“ –

9 „Net nekalbėk taip, – atsakė Jehonatanas. – Jei sužinosiu, kad tėvas yra sumanęs pikta prieš tave, būtinai perspėsiu.“+ – 10 „O kas man praneš, jei tėvas atsakys tau šiurkščiai?“ – klausė Dovydas. 11 „Eime į lauką“, – tarė Jehonatanas. Ir abu išėjo. 12 Tada Jehonatanas kalbėjo Dovydui: „Jehova, Izraelio Dievas, tebūna liudininkas: rytoj arba poryt aš tėvą atsargiai apie tave išklausinėsiu. Jeigu į tave jis žiūri palankiai, tuoj pat duosiu tau žinią. 13 Bet jei mano tėvas ketina tau pikta daryti, tenubaudžia Jehova Jehonataną ir dar teprideda, jei aš tavęs neįspėsiu ir nepadėsiu tau saugiai pasišalinti. Kaip Jehova buvo su mano tėvu,+ taip tebūna su tavimi.+ 14 Mylėk mane ištikimąja Jehovos meile dabar, kol esu gyvas, ir net tada, kai numirsiu.+ 15 Ir kai Jehova bus išnaikinęs žemėje visus Dovydo priešus, tenepalieka tavo ištikimoji meilė mano namų.“+ 16 Tada Jehonatanas sudarė sandorą su Dovydo namais, sakydamas: „Jehova pašauks Dovydo priešus atsiskaityti.“ 17 Jis paprašė Dovydą patvirtinti jųdviejų draugystės* įžadą, nes mylėjo jį kaip save patį.+

18 Tuomet Jehonatanas tarė: „Rytoj jaunaties šventė.+ Tavęs pasiges, nes tavo vieta bus tuščia. 19 O poryt pasiges dar labiau. Eik ten, kur jau anksčiau slėpeisi, ir būk netoli to akmens. 20 Į šoną nuo jo aš paleisiu tris strėles, tarsi šaučiau į taikinį, 21 ir liepsiu tarnui jas atnešti. Jeigu jam šūktelsiu: ‘Žiūrėk, strėlės prie pat tavęs, surink jas!’, tada gali grįžti, nes viskas gerai ir, kaip gyvas Jehova, joks pavojus tavęs netyko. 22 Bet jeigu jam sušuksiu: ‘Žiūrėk, strėlės guli toliau, priekyje tavęs’, tada pasišalink, nes pats Jehova tave išsiunčia. 23 O dėl pažado, kurį vienas kitam davėme,+ – tebūna Jehova tarp mudviejų per amžius!“+

24 Taigi Dovydas pasislėpė tame lauke. O karalius, jaunačiai atėjus, sėdosi prie šventės stalo.+ 25 Jis, kaip paprastai, sėdėjo savo vietoje prie sienos, Jehonatanas – priešais jį, Abneras+ – šalia Sauliaus, o Dovydo vieta liko tuščia. 26 Saulius pamanė: „Matyt, kas nors jam atsitiko. Gal jis tapo nešvarus ir dar neapsivalė“,+ todėl tądien nieko nesakė. 27 Tačiau ir kitą dieną, jau po šventės, Dovydo vieta buvo tuščia. Saulius savo sūnaus Jehonatano paklausė: „Kodėl Jesės sūnus+ neatėjo valgyti nei vakar, nei šiandien?“ – 28 „Dovydas labai prašė, kad išleisčiau jį į Betliejų,+ – atsakė Jehonatanas. – 29 Jis meldė: ‘Leisk man keliauti, nes mūsų šeima tenai atnašaus auką ir brolis mane pakvietė. Tad jeigu radau malonę tavo akyse, būk geras, leisk man išsprukti ir aplankyti savo brolius.’ Todėl jo ir nėra prie karaliaus stalo.“ 30 Saulius ant Jehonatano įtūžo. „Ak tu, maištininkės sūnau! – užriko jis. – Manai, nežinau, kad susidėjai su Jesės sūnumi savo paties ir savo motinos gėdai*?! 31 Kol Jesės sūnus gyvas, nei tau bus saugu, nei tavo valdžia bus tvirta.+ Tuojau pat siųsk ką nors jo atvesti. Jis turi mirti!“+ –

32 „Kodėl reikia jį bausti mirtimi?+ Ką jis padarė?“ – klausė Jehonatanas. 33 Tada Saulius sviedė į Jehonataną ietį, norėdamas jį nudurti.+ Ir šis suprato, kad tėvas tikrai yra nusprendęs Dovydą nužudyti.+ 34 Jehonatanas perpykęs pašoko nuo stalo ir tą dieną po jaunaties šventės nieko nebevalgė. Jam skaudėjo širdį dėl Dovydo,+ kurį jo tėvas buvo taip paniekinęs.

35 Rytą Jehonatanas, lydimas jauno tarno, nuėjo į lauką, kur turėjo su Dovydu susitikti.+ 36 „Tuoj iššausiu strėles. Bėk ir surink jas!“ – liepė jis tarnui. Tarnas leidosi bėgti, o Jehonatanas šovė taip, kad strėlė kristų priekyje vaikinuko. 37 Kai šis atlėkė į vietą, kur gulėjo strėlė, Jehonatanas šūktelėjo: „Ar strėlė ne tolėliau, priekyje tavęs?!“ 38 Tada Jehonatanas vėl sušuko: „Greičiau! Paskubėk! Negaišuok!“ Tarnas surinko strėles ir grįžo pas šeimininką. 39 Vaikinukas nieko neįtarė, visą reikalą žinojo tik Jehonatanas ir Dovydas. 40 Jehonatanas padavė jam savo ginklus ir liepė: „Eik, parnešk į miestą.“

41 Tarnui pasišalinus, išėjo Dovydas iš savo slėptuvės, esančios netoliese, pietų pusėje. Jis puolė ant kelių ir tris kartus žemai nusilenkė. Jehonatanas ir Dovydas vienas kitą pabučiavo. Abu jie apsiverkė, o ypač graudžiai verkė Dovydas. 42 Jehonatanas tarė Dovydui: „Eik ramybėje. Juk mudu esame Jehovos vardu prisiekę:+ ‘Tebūna Jehova amžiais tarp tavęs ir manęs, tarp tavo palikuonių ir mano palikuonių.’“+

Tada Dovydas nuėjo savo keliu, o Jehonatanas sugrįžo į miestą.