LAIŠKAS GALATAMS

1 Rašau aš, Paulius – apaštalas, paskirtas ne žmonių ir ne žmogaus, o Jėzaus Kristaus+ ir Dievo,+ mūsų Tėvo, prikėlusio jį iš mirusių. 2 Aš ir visi su manimi esantys broliai rašome jums, Galatijos bendruomenės.

3 Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir nuo Viešpaties Jėzaus Kristaus. 4 Jis atidavė save už mūsų nuodėmes,+ kad išvaduotų mus iš dabartinio nedoro pasaulio*+ pagal Dievo, mūsų Tėvo, valią.+ 5 Dievui šlovė per amžių amžius. Amen.

6 Stebiuosi, kad nuo to, kuris per Kristaus malonę jus pašaukė, taip greitai persimetate prie kitos gerosios naujienos.+ 7 Bet kitos nėra. Yra tik tie, kurie drumsčia jūsų ramybę+ ir gerąją naujieną apie Kristų nori iškreipti. 8 Net jeigu mes patys ar koks angelas iš dangaus paskelbtų jums kitokią gerąją naujieną, negu jums jau paskelbėme, tebūna prakeiktas! 9 Dar kartą sakau jums, ką jau esame sakę: kas skelbia jums kitokią gerąją naujieną, negu esate priėmę, tas tebūna prakeiktas!

10 Kieno pritarimo aš dabar siekiu: žmonių ar Dievo? Gal stengiuosi įtikti žmonėms? Jei tebesistengčiau įtikti žmonėms, nebūčiau Kristaus vergas. 11 Žinokite, broliai, kad geroji naujiena, kurią paskelbiau, atėjo ne nuo žmogaus.+ 12 Ne žmogus man ją perdavė ir ne žmogus jos mokė – gerąją naujieną man apreiškė Jėzus Kristus.

13 Jūs, be abejo, girdėjote, kaip elgiausi, kai buvau žydų tikėjimo išpažinėjas,+ – kaip aršiai persekiojau Dievo bendruomenę ir ją naikinau.+ 14 Laikydamasis žydų mokymų aš uolumu pranokau savo bendraamžius tautiečius ir visaip gyniau savo tėvų tradicijas.+ 15 Bet Dievas, kuris leido man gimti, iš savo malonės mane pašaukė.+ Norėdamas 16 per mane apreikšti savo Sūnų, jis patikėjo man skelbti gerąją naujieną apie jį tautoms.+ Tada aš nenuskubėjau tartis su kokiu žmogumi 17 ir nenuvykau į Jeruzalę pas apaštalus, pašauktus pirma manęs, bet iškeliavau į Arabiją, o paskui sugrįžau į Damaską.+

18 Po trejų metų nuvykau į Jeruzalę+ pas Kefą*+ ir pasilikau pas jį penkiolika dienų. 19 Kitų apaštalų nesutikau – tik Jokūbą,+ Viešpaties brolį. 20 Dievas žino, kad rašau jums tiesą, nemeluoju.

21 Paskui išvykau į Sirijos ir Kilikijos sritis.+ 22 O Kristaus bendruomenės Judėjoje mano veido nebuvo mačiusios. 23 Jos tik buvo girdėjusios: „Tas, kuris mus persekiojo+ ir mėgino mūsų tikėjimą sunaikinti,+ dabar skelbia gerąją naujieną.“ 24 Dėl to, kas su manimi nutiko, jos šlovino Dievą.

2 Praėjus keturiolikai metų, su Barnabu+ vėl nukeliavau į Jeruzalę; pasiėmiau ir Titą.+ 2 Nuvykau, nes buvau gavęs apreiškimą. Atskirai visų gerbiamų vyrų akivaizdoje aš išdėsčiau, kokią gerąją naujieną skelbiu tautoms. Tą dariau norėdamas įsitikinti, kad darbuojuosi ir darbavausi* ne veltui. 3 Nors mano palydovas Titas+ buvo graikas, niekas nevertė jo apsipjaustyti.+ 4 Tas klausimas iškilo dėl to, kad į bendruomenę tylomis įsiskverbė netikrų brolių.+ Jie kaip šnipai įsibrovė, norėdami pakenkti mūsų, Kristaus Jėzaus mokinių, laisvei+ ir mus pavergti.+ 5 Mes nė akimirkai jiems nenusileidome,+ kad tiesa, kurią skelbia geroji naujiena, pasiliktų su jumis.

6 O tie visų pripažinti žmonės+ (man nesvarbu, kas jie anksčiau buvo, Dievas juk yra nešališkas), tie visų gerbiami vyrai nieko daugiau manęs nepamokė. 7 Anaiptol, jie pamatė, kad man patikėta skelbti gerąją naujieną neapipjaustytiesiems,+ kaip kad Petrui patikėta skelbti ją apipjaustytiesiems. 8 Juk tas, kuris įgaliojo Petrą būti apaštalu apipjaustytiesiems, įgaliojo ir mane būti apaštalu kitataučiams.+ 9 Pripažinę man suteiktą malonę,+ Jokūbas,+ Kefas* ir Jonas, bendruomenės šulai, padavė man ir Barnabui+ dešinę kaip bendrystės ženklą, ir sutarėme, kad mes eisime pas kitataučius, o jie pas apipjaustytuosius. 10 Jie tik paprašė, kad nepamirštume vargšų, ir aš uoliai stengiausi tai daryti.+

11 Tačiau kai Kefas+ atvyko į Antiochiją,+ pasipriešinau jam į akis, nes elgėsi nederamai*. 12 Prieš atvykstant kai kuriems nuo Jokūbo,+ jis valgydavo su kitataučiais,+ bet aniems atvykus ėmė kitataučių šalintis, laikytis nuo jų atskirai, nes apipjaustytųjų bijojo.+ 13 Kartu su juo veidmainiavo ir kiti žydai, netgi Barnabas buvo jų pastūmėtas į veidmainystę. 14 Pamatęs, kad jie neina išvien su tiesa, kurią skelbia geroji naujiena,+ visų akivaizdoje Kefui pasakiau: „Jeigu tu, būdamas žydas, gyveni kaip kitataučiai, o ne kaip žydai, kaip gali versti kitataučius gyventi taip kaip žydai?“+

15 Būdami žydai, o ne nusidėjėliai kitataučiai, 16 mes suprantame, kad žmogus pripažįstamas teisiu ne dėl įstatymo darbų, o dėl tikėjimo+ Jėzumi Kristumi.+ Taigi mes įtikėjome Kristų Jėzų, kad būtume pripažinti teisiais dėl tikėjimo Kristumi, o ne dėl įstatymo darbų, nes dėl įstatymo darbų teisiu nebus pripažintas nė vienas žmogus.+ 17 Jeigu mes, siekdami būti pripažinti teisiais Kristaus dėka, kam nors pasirodėme esą nusidėjėliai, ar tai reiškia, kad Kristus yra nuodėmės tarnas? Nieku gyvu! 18 Jeigu vėl statyčiau tai, ką esu nugriovęs, pasirodyčiau esąs įstatymo laužytojas. 19 Juk klausydamas įstatymo buvau iš įstatymo išlaisvintas*,+ kad gyvenčiau Dievui. 20 Esu prikaltas prie stulpo drauge su Kristumi.+ Dabar nebe aš pats, o Kristus gyvena manyje.+ Taigi gyvenimą, kurį dabar kūne gyvenu, gyvenu tikėdamas Dievo Sūnų.+ Jis pamilo mane ir atidavė save už mane.+ 21 Aš neatstumsiu tokios Dievo malonės,+ juk jeigu žmogus tampa teisus laikydamasis įstatymo, Kristus numirė veltui.+

3 O neprotingi galatai! Kas jus užbūrė?+ Juk jums taip aiškiai buvo papasakota apie Jėzų Kristų, kurį prikalė prie stulpo!+ 2 Vieno dalyko tenoriu jus paklausti: ar dvasią gavote dėl to, kad laikėtės įstatymo, ar dėl to, kad patikėjote tuo, ką išgirdote?+ 3 Negi jūs tokie neprotingi? Pradėjote kliaudamiesi dvasia, o baigti norite kliaudamiesi kūnu?+ 4 Argi šitiek iškentėjote tuščiai? Labai tikiuosi, kad ne tuščiai. 5 Taigi, ar tas, kuris teikia jums dvasią ir daro tarp jūsų stebuklus,+ daro tai dėl to, kad laikotės įstatymo, ar dėl to, kad patikėjote tuo, ką išgirdote? 6 Juk ir Abraomas „patikėjo Jehova*, todėl buvo pripažintas teisiu“.+

7 Jūs, be abejo, žinote: Abraomo sūnūs yra tie, kurie tiki.+ 8 Kad Dievas pripažins kitataučius teisiais dėl jų tikėjimo, buvo numatyta Raštuose, juk Abraomui iš anksto buvo paskelbta tokia gera naujiena: „Per tave bus palaimintos visos tautos.“+ 9 Todėl kaip Abraomas buvo laiminamas dėl tikėjimo, taip laiminami visi, kurie tiki.+

10 Juk virš visų, kurie kliaujasi įstatymo darbais, kybo prakeikimas, nes parašyta: „Prakeiktas kiekvienas, kuris nesilaiko visų dalykų, surašytų Įstatymo ritinyje, ir jų nevykdo.“+ 11 Aišku tai, kad joks žmogus Dievo akivaizdoje nėra pripažįstamas teisiu dėl klusnumo įstatymui,+ nes parašyta: „Teisusis bus gyvas dėl tikėjimo.“+ 12 Įstatymo pagrindas nėra tikėjimas. „Kas šių dalykų laikysis, gyvens“,+ – sakoma jame. 13 Kristus mus atpirko+ ir išvadavo+ iš įstatymo prakeikimo. Jis tapo prakeiktuoju vietoj mūsų, mat parašyta: „Prakeiktas kiekvienas, kuris kabo ant stulpo.“+ 14 Taip įvyko, kad per Jėzų Kristų Abraomo palaiminimas tektų tautoms+ ir kad dėl savo tikėjimo gautume žadėtąją dvasią.+

15 Broliai, pateiksiu pavyzdį iš žmonių gyvenimo: kai kas nors patvirtina sutartį, net jei tai būtų tik žmogus, niekas kitas jos nebegali panaikinti ir nieko prie jos negali pridėti. 16 Pažadai buvo duoti Abraomui ir jo palikuoniui*.+ Nepasakyta: „Ir palikuoniams“, tarsi jų būtų daug. Minimas vienas: „Ir tavo palikuoniui“, o jis yra Kristus.+ 17 Taigi pasakysiu štai ką. Įstatymas negali panaikinti Dievo patvirtintos sandoros ir atšaukti jo pažado, juk įstatymas atsirado praėjus keturiems šimtams trisdešimt metų.+ 18 Jeigu paveldas priklauso pagal įstatymą, tai ne dėl to, kad buvo pažadėtas; o Abraomui Dievas paveldą padovanojo duodamas pažadą.+

19 Tai kam tada įstatymas? Jis buvo pridėtas tam, kad atskleistų nusižengimus,+ ir turėjo galioti, kol ateis palikuonis,+ kuriam pažadas yra skirtas. Įstatymas buvo perduotas per angelus+ ir paskelbtas per tarpininką.+ 20 Kai sandora vienašalė, tarpininko nereikia, o Dievas tokią sandorą ir sudarė. 21 Tad ar įstatymas prieštarauja Dievo pažadams? Anaiptol! Jeigu būtų duotas įstatymas, kuris galėtų suteikti gyvybę, tada teisumą išties galėtume įgyti laikydamiesi įstatymo. 22 Bet Raštai parodė, kad visa yra įkalinusi nuodėmė, idant žadėtasis palaiminimas atitektų tiems, kurie turi tikėjimą – tikėjimą Jėzumi Kristumi.

23 Iki tikėjimui ateinant, įstatymas mus sergėjo, ir mes įkalinti laukėme, kada tikėjimas bus apreikštas.+ 24 Taip įstatymas tapo mūsų sergėtoju*, vedančiu pas Kristų,+ kad būtume pripažinti teisiais dėl tikėjimo.+ 25 Tikėjimui atėjus,+ nebesame sergėtojo žinioje.+

26 Esate Dievo sūnūs+ dėl to, kad tikite Kristų Jėzų.+ 27 Juk jūs visi, pakrikštyti, kad būtumėte viena su Kristumi, tapote į jį panašūs.+ 28 Tarp jūsų nėra nei žydo, nei graiko,+ nėra nei vergo, nei laisvojo,+ nėra nei vyro, nei moters+ – jūs visi esate viena su Kristumi Jėzumi.+ 29 O kadangi priklausote Kristui, esate tikri Abraomo palikuoniai*,+ Dievo pažadėto palaiminimo+ paveldėtojai.+

4 Štai ką pasakysiu: kol paveldėtojas mažametis, jis niekuo nesiskiria nuo vergo, nors yra visa ko šeimininkas. 2 Iki tėvo iš anksto nustatytos dienos patikėtiniai ir prievaizdai jį prižiūri. 3 Taip ir mes, kai buvome vaikai, vergavome pasaulio pradmenims,+ 4 bet laikui pribrendus Dievas siuntė savo Sūnų – jis gimė iš moters+ ir buvo pavaldus įstatymui,+ – 5 kad atpirktų pavaldžius įstatymui+ ir taip mes gautume įsūnystę.+

6 Jūs esate sūnūs. Dievas siuntė į mūsų širdis savo Sūnaus dvasią,+ kuri šaukia: „Aba*! Tėve!“+ 7 Taigi nebesi vergas – esi sūnus, o jeigu sūnus, tai pagal Dievo valią ir paveldėtojas.+

8 Kai Dievo nepažinojote, jūs vergavote dievams, kurie iš tikrųjų nėra dievai. 9 Kodėl gi dabar, kai Dievą pažįstate, arba, tikriau sakant, kai Dievas pažįsta jus, grįžtate prie menkų,+ vargingų pradmenų ir trokštate vėl jiems vergauti?!+ 10 Jūs labai sureikšminate dienas, mėnesius,+ laikotarpius, metus. 11 Bijau, kad nebūčiau veltui dėl jūsų stengęsis.

12 Broliai, meldžiu jus, būkite panašūs į mane, nes ir aš buvau panašus į jus.+ Jūs man nieko bloga nepadarėte. 13 Juk žinote, kad užkluptas kūno negalavimo turėjau progą pirmąkart skelbti jums gerąją naujieną. 14 Ir nors mano būklė tapo jums išbandymu, manęs nepaniekinote ir manimi nepasibjaurėjote*. Jūs priėmėte mane tarsi Dievo angelą, tarsi Kristų Jėzų. 15 Tai kur dingo tas jūsų džiaugsmas? Esu tikras: jei tik būtumėte galėję, būtumėte akis išsilupę ir atidavę man.+ 16 Tad nejau kalbėdamas jums tiesą tapau jūsų priešu? 17 O anie ne iš kilnių paskatų taip stengiasi dėl jūsų. Jie nori atitraukti jus nuo manęs ir patraukti paskui save. 18 Būtų puiku, jei kas taip stengtųsi dėl jūsų iš kilnių paskatų ir taip darytų visada, o ne tik tada, kai esu su jumis, 19 mano vaikeliai.+ Dėl jūsų man vėl tenka kęsti gimdymo skausmus ir kęsiu juos tol, kol jumyse išryškės Kristaus pavidalas. 20 Norėčiau jau dabar būti su jumis ir prabilti kitaip, nes esu dėl jūsų sunerimęs.

21 Dabar kreipiuosi į tuos, kurie nori būti pavaldūs įstatymui. Ar negirdite, ką įstatymas sako? 22 Antai parašyta, kad Abraomas turėjo du sūnus: vieną iš tarnaitės,+ o kitą iš laisvosios.+ 23 Tačiau tas, kuris iš tarnaitės, gimė žmogaus valia*,+ o tas, kuris iš laisvosios, – dėl Dievo pažado.+ 24 Tie dalykai turi ir perkeltinę prasmę. Šios moterys yra dvi sandoros. Viena sudaryta prie Sinajaus kalno+ ir gimdo vaikus vergystei. Tai Hagara. 25 Hagara yra Sinajaus kalnas+ Arabijoje ir vaizduoja šiandieninę Jeruzalę, mat ši su savo vaikais vergauja. 26 O aukštybėse esanti Jeruzalė yra laisva, ir ji yra mūsų motina.

27 Juk parašyta: „Džiaukis, nevaisingoji ir negimdžiusioji! Pratrūk džiaugsmo šūksniais, moterie, nepatyrusi gimdymo skausmų! Juk apleistoji susilaukė daugiau vaikų negu turinti vyrą.“+ 28 Broliai, jūs esate pažado vaikai, kaip Izaokas.+ 29 Bet kaip tas, kuris gimė žmogaus valia*, anuomet persekiojo tą, kuris gimė dvasios galia*,+ taip ir dabar.+ 30 O ką sako Raštai? „Išvaryk tarnaitę ir jos sūnų, nes tarnaitės sūnus tikrai nebus paveldėtojas su laisvosios sūnumi.“+ 31 Taigi, broliai, mes ne tarnaitės vaikai, o laisvosios.

5 Kristus mus tam ir išlaisvino. Tad turėdami laisvę būkite tvirti+ ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą.+

2 Aš, Paulius, sakau jums: jeigu apsipjaustysite, Kristus nebebus jums naudingas.+ 3 Dar kartą kiekvienam apsipjaustančiam pareiškiu, kad jis privalo laikytis viso Įstatymo.+ 4 Tie, kurie mėginate įgyti teisumą laikydamiesi įstatymų, esate atitolę nuo Kristaus+ ir nuo jo malonės. 5 O mes, dvasios vedami, laukiame taip trokštamo teisumo, kuris įgyjamas dėl tikėjimo. 6 Mat jei esame bendrystėje su Kristumi Jėzumi, tada nėra jokios reikšmės, ar mes apipjaustyti ar ne,+ – svarbu yra tikėjimas, ir jis matomas iš meilės.

7 Jūs taip gerai bėgote,+ tad kas tokie sukliudė ir toliau laikytis tiesos? 8 Jų įtikinėjimai nėra nuo to, kuris jus pašaukė. 9 Truputis raugo įraugina visą maišymą.+ 10 Esu tikras, kad jūs, būdami bendrystėje su Viešpačiu,+ neimsite mąstyti kitaip. O tas, kuris kelia tarp jūsų sumaištį,+ kad ir kas jis būtų, sulauks pelnytos bausmės. 11 Broliai, jeigu aš tebeskelbčiau, kad būtina apsipjaustyti, argi būčiau persekiojamas? Juk jeigu tai skelbčiau, kančių stulpas* niekam nebūtų suklupimo akmuo.+ 12 Norėčiau, kad tie, kurie mėgina jus supainioti, viską nusipjautų*.

13 Jūs, broliai, esate pašaukti tam, kad būtumėte laisvi. Bet toji laisvė nereiškia, kad galite tenkinti kūno geismus.+ Mylėkite vienas kitą ir vienas kitam vergaukite.+ 14 Juk visas Įstatymas įvykdomas laikantis vieno įsakymo*: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“+ 15 O jeigu vienas kitą kremtate ir ėdate,+ žiūrėkite, kad vienas kito neprarytumėte.+

16 Taigi sakau: eikite, kur veda dvasia,+ ir nepasiduosite jokiems kūno geismams.+ 17 Juk kūnas su savo geismais yra dvasios priešybė, o dvasia – kūno priešybė. Jie vienas kitam priešinasi, todėl to, ką norėtumėte daryti, nedarote.+ 18 O jeigu einate, kur veda dvasia, nesate pavaldūs įstatymui.

19 Kūno darbai visiems aiškūs. Tai ištvirkavimas*,+ netyrumas, įžūlus elgesys*,+ 20 stabmeldystė, būrimas*,+ priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, pykčio proveržiai, nesutarimai, susiskaldymas, atskalūnystė, 21 pavydas, girtavimas,+ ūžavimai ir panašios blogybės.+ Dėl tokių dalykų aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs: kas taip elgiasi, Dievo Karalystės nepaveldės.+

22 O dvasios vaisius – tai meilė, džiaugsmas, ramybė*, kantrybė, maloningumas, gerumas,+ tikėjimas, 23 romumas, susivaldymas.+ Tokiems dalykams neprieštarauja joks įstatymas. 24 Tie, kurie priklauso Kristui Jėzui, prikalė savo kūną su jo aistromis ir geismais prie stulpo.+

25 Jeigu gyvename dvasia, tai ir elkimės, kaip dvasia moko.+ 26 Nebūkime tuščiagarbiai,+ nerungtyniaukime tarpusavyje,+ vienas kitam nepavydėkime.

6 Broliai, net jei žmogus žengtų klaidingą žingsnį to nesuvokdamas, jūs, dvasiškai brandūs vyrai, mėginkite jį romiai pataisyti.+ Bet saugokis, kad ir pats nepatektum į pagundą.+ 2 Padėkite vieni kitiems pakelti sunkumus+ – taip įvykdysite Kristaus įstatymą.+ 3 Jei kas nors, būdamas niekas, mano esąs kažin kas,+ jis apgaudinėja save. 4 Kiekvienas tegu ištiria savo darbus+ ir su kitais nesilygina.+ Tada jis išties turės kuo džiaugtis. 5 Kiekvienam reikės nešti savo paties naštą*.+

6 Kas mokomas žodžio, tesidalija gerais dalykais su savo mokytoju.+

7 Neapsigaukite! Iš Dievo nepasišaipysi! Ką žmogus sėja, tą ir pjaus:+ 8 jei sėja, kas patinka kūnui, pjaus sugedimą, o jei sėja, kas patinka dvasiai, pjaus dvasios teikiamą amžiną gyvenimą.+ 9 Tad nepaliaukime daryti gera. Jei nepailsime, metui atėjus pjausime derlių.+ 10 Kol turime galimybę, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams.

11 Žiūrėkite, kokiomis didelėmis raidėmis jums parašiau savo ranka.

12 Tie, kurie verčia jus apsipjaustyti, nori padaryti kitiems įspūdį. Taip jie elgiasi, kad nebūtų persekiojami dėl Kristaus Jėzaus kančių stulpo. 13 Juk tie, kurie apsipjausto, Įstatymo patys nesilaiko.+ Jie nori jus apipjaustyti tik dėl to, kad turėtų dingstį girtis jumis*. 14 O aš girsiuosi tik kančių stulpu, ant kurio mirė mūsų Viešpats Jėzus Kristus.+ Jo dėka pasaulis man yra prikaltas prie stulpo, o aš – prikaltas pasauliui. 15 Juk nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas,+ svarbu tik naujas kūrinys.+ 16 Visus, kurie laikysis šitos taisyklės, telydi ramybė ir gailestingumas, telydi Dievo Izraelį.+

17 Nuo šiol tegul nė vienas nebedrumsčia man ramybės – savo kūne turiu įdegintas Jėzaus vergo žymes.+

18 Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūna su jūsų dvasia, broliai. Amen.