Rašo mūsų skaitytojai

Religija ir karas Rašau norėdamas padėkoti už informatyvius straipsnius apie religijos vaidmenį kare (1997 m. balandžio 22 d., rusų k.). Pirmasis straipsnis „Žudymas Dievo vardu“ tikrai sudomino mane. Jis buvo trumpas ir tiko temai, ypač kai buvo aiškinama, kodėl Jehova Dievas pritarė senovės izraelitams, kada šie žudė kanaaniečius.

S. Dž., Jungtinės Valstijos

Džindžer Klaus istorija Leiskite man papasakoti apie labai mane padrąsinusią Džindžer Klaus patirtį straipsnyje „Dabar aš laiminga, kad esu gyva!“ (1997 m. balandžio 22 d., rusų k.) Panašiai kaip ji, aš praradau pasitikėjimą savimi, jaučiausi nieko neverta bei nemylima. Negalėdama įveikti emocijų, ašarodama kiekvieną dieną sakydavau Dievui, kad noriu mirti. Maniau, mirtis — tai laukiamas palengvėjimas. Bet kartą aš meldžiausi: „Jeigu tai tavo valia, prašau, padrąsink mane gyventi.“ Kaip tik po šios maldos gavau šį Atsibuskite! numerį. Kai pamačiau tą straipsnį, supratau, jog Dievas atsakė į mano maldą. Iš Džindžer išmokau, kad humoro jausmas ir neegocentriškumas gali padėti man išlaikyti teigiamą požiūrį. Tvirtai sakau, kad šis žurnalas įkvėpė man norą gyventi.

M. K., Japonija

Aš ką tik baigiau skaityti šį straipsnį šeštą, bet ne paskutinį kartą! Aš esu 21 metų visalaikė skelbėja. Žaviuosi Džindžer Klaus, nes ji, nors ir būdama invalido vežimėlyje, yra uoli skelbimo darbe. Jos patirtis paskatino mane daryti visa, ką galiu tarnaudama Jehovai.

S. Z., Italija

Be galo dėkoju už jaudinančią patirtį. Dėl raumenų distrofijos didžiąją dienos dalį esu įkalinta lovoje ir man gana sunku atlikti skelbimo darbą sėdint invalido vežimėlyje. Džindžer patirtis mane labai padrąsino ir padeda be baimės sutikti tas akimirkas, kai esu truputį prislėgta ligos.

M. R., Italija

Kodėl taip sergu? Dėkoju už straipsnį „Jaunimas klausia... Kodėl aš turiu taip sirgti?“ (1997 m. balandžio 22 d., rusų k.) Man 21 metai, sergu pjautuvine anemija. Galiu suprasti tų jaunuolių jausmus, aprašytus šiame straipsnyje. Aš dažnai galvoju, ar kas nors mane mylės bei norės vesti nepaisydamas tos mano sveikatos problemos. Bet jūsų straipsnis padėjo man, nes dabar žinau, kad taip jaučiuosi ne aš viena.

D. R., Jungtinės Valstijos

Neišskiriamos draugės Ačiū jums už Anos Marijos Evaldson patirtį (1997 m. balandžio 22 d., rusų k.). Aš gėrėjausi, kaip ši sesuo, būdama tokia neįgali, nepraranda dvasingumo. Pasakojimas privertė mane susimąstyti. Daugelis iš mūsų neįvertiname, ką gavome, kad naudotume Jehovos tarnyboje. Norėčiau pagirti šią seserį ir jos ištikimą draugę. Koks puikus pavyzdys!

R. A., Ekvadoras

Žinoti, kad kažkas fiziškai aklas dirba, dalyvauja tarnyboje po namus, veda Biblijos studijas ir lanko krikščionių sueigas kiekvieną savaitę, yra didelis padrąsinimas. Pajutau, jog tarnyboje daryti visa, kas įmanoma, skirti jai pirmąją vietą, yra verta pastangų. Dvasinio regėjimo vertė iš tiesų neprilygstama. Aš prisiminsiu Aną Mariją su didele meile bei pagarba.

Dž. O., Nigerija