Rami laikysena ir kalbėsena

NERETAS kalbėtojas, eidamas ant scenos, jaudinasi, ypač jei kalbas sako ne taip dažnai. Skelbėjas gali jaustis įsitempęs skelbimo tarnyboje, kol aplanko pirmuosius žmones. Paskirtas būti pranašu, Jeremijas atsakė: „Aš juk nemoku kalbėti! Esu tik vaikas!“ (Jer 1:5, 6) Jehova padėjo Jeremijui, padės ir tau. Laikui bėgant išmoksi laikytis ir kalbėti ramiai.

Kalbėtojo ramybė matoma iš jo laikysenos. Jo poza natūrali, tinkanti situacijai, rankų judesiai tikslingi, balsas išraiškingas ir lengvai valdomas.

Netgi jei nemanai esąs toks šaltakraujiškas, gali toks tapti. Kaip? Apsvarstykime, kodėl kalbėtojas jaudinasi ir nervingai elgiasi. Priežastis gali būti fiziologinė.

Jeigu iškilus problemai nesi tikras, kad ją įveiksi, imi nerimauti. Dėl to smegenys duoda organizmui komandą gaminti daugiau adrenalino. Padidėjęs jo kiekis gali paspartinti širdies plakimą, sukelti kvėpavimo padažnėjimą, prakaitavimą ar net rankų, kelių ir balso drebulį. Organizmas bando padėti tau įveikti problemą gamindamas daugiau energijos. Visas sunkumas yra nukreipti tą energijos antplūdį tinkama linkme — konstruktyviai mąstyti ir entuziastingai dėstyti.

Kaip sumažinti jaudulį. Atsimink: truputį jaudintis normalu. Tačiau kad galėtum laikytis ramiai, turi sumažinti jaudulį ir nesivaržydamas kilniai atlikti savo užduotį. Ką galėtum daryti?

Kruopščiai pasiruošk. Kalbai parengti skirk pakankamai laiko. Įsitikink, kad temą supranti gerai. Jeigu pagrindinius kalbos punktus turi pasirinkti pats, pagalvok, ką tavo klausytojai jau žino ir ką norėtum pasiekti. Tai padės pasirinkti pačią vertingiausią medžiagą. Jei iš pradžių atrodo sunku, pasitark su patyrusiu kalbėtoju. Jis gali padėti dalykiškai išnagrinėti medžiagą ir ištirti auditoriją. Jeigu esi tikras, jog radai informacijos, naudingos klausytojams, ir apie tai mąstai, tavo troškimas perduoti ją nustelbs susirūpinimą kalbos sėkme.

Įžangai skirk ypatingą dėmesį. Gerai žinok, kokiais žodžiais pradėsi. Kai įsijausi į kalbą, nervingumas greičiausiai atslūgs.

Šiuos patarimus taikyk ir ruošdamasis skelbimo tarnybai. Apgalvok ne tik temą, kuria kalbėsi, bet ir kokiems žmonėms liudysi. Kruopščiai apmąstyk įžangą. Mokykis iš patyrusių skelbėjų.

Galbūt manai, kad jausiesi ramiau turėdamas prieš akis pažodinį rankraštį. Anaiptol. Tai gali sukelti dar didesnį susirūpinimą kaskart, kai išeisi sakyti kalbos. Tiesa, vieni kalbėtojai naudojasi išsamiais užrašais, kiti — trumpais. Tačiau susikaupti ir sumažinti nerimą padės ne popieriuje surašyti žodžiai, o nuoširdus įsitikinimas, kad paruošta medžiaga klausytojams tikrai vertinga.

Repetuok kalbą. Taip lavindamasis įsitikinsi, jog mintis gali išreikšti žodžiais. Repetuojant jos įsirėžia atmintyje ir sakant kalbą lengvai atsikuria. Kalbėk taip, tarsi būtum scenoje. Įsivaizduok savo auditoriją. Sėdėk už stalo arba stovėk — taip kaip sakysi kalbą.

Melsk Jehovą pagalbos. Ar jis atsakys į tokią maldą? „Mes tvirtai pasitikime juo, nes ko tik prašome pagal jo valią, jis mūsų išklauso“ (1 Jn 5:14). Jeigu trokšti pašlovinti Dievą ir padėti žmonėms pasisemti naudos iš jo Žodžio, jis tikrai atsakys į tavo maldą. Tai žinodamas užduotį atliksi daug drąsiau. Be to, ugdydamasis dvasios vaisius — meilę, džiaugsmą, ramybę, malonumą ir susivaldymą, įgysi požiūrį, kuris padės tau išlikti ramiam bet kokiomis aplinkybėmis (Gal 5:22, 23).

Kaupk patirtį. Kuo daugiau skelbi, tuo mažiau jaudiniesi. Kuo dažniau komentuoji susirinkimo sueigose, tuo lengviau kalbi kitiems. Tikėtina, kad su kiekviena susirinkime pasakyta kalba tavo jaudulys mažės. Ar norėtum ieškoti daugiau progų kalbėti? Tuomet pasisiūlyk pavaduoti mokykloje tuos, kurie negali atlikti savo užduočių.

Ėmusis visų šių priemonių, vertėtų ištirti, kas išduoda tavo jaudinimąsi. Sužinojęs, su kuo turi kovoti, ilgainiui sugebėsi kalbėti ramiai. Kalbėtojo jaudinimasis paprastai akivaizdus iš jo laikysenos ir balso.

Laikysena. Kalbėtojo elgesys ir rankų judesiai parodo, ar jis jaučiasi ramiai. Pirmiausia atkreipk dėmesį į rankas. Jeigu jos sunertos už nugaros, prispaustos prie šonų ar įsikibusios į tribūną, nuolat lenda į kišenes, užsagsto ir atsagsto švarką, be tikslo čiupinėja skruostą, nosį, taiso akinius, nervingai graibo laikrodį, rašiklį, žiedą ar užrašus, gestikuliuoja be tikslo ir neryžtingai, tai akivaizdu, jog kalbėtojas jaudinasi.

Pasitikėjimo savimi stoką gali išduoti ir nuolatinis mindžikavimas tai ant vienos, tai ant kitos kojos, siūbavimas į šonus, nenatūraliai sustingusi poza, kūprinimasis, dažnas lūpų laižymas, seilių rijimas, dažnas negilus kvėpavimas.

Tokius jaudulį išduodančius judesius pasistengus galima suvaldyti. Mėgink juos įveikti po vieną. Iš anksto apsvarstyk, ko reikia, kad jų išvengtum. Jeigu dėsi pastangas, laikysena bus ramesnė.

Balsas. Jaudulį dažnai išduoda nenormaliai aukštas ar drebantis balsas. Galbūt tu nuolat krenkščioji ar kalbi per greitai. Šias problemas gali įveikti uoliai stengdamasis valdyti balsą.

Jeigu jaudiniesi, prieš išeidamas sakyti kalbos keletą kartų giliai įkvėpk. Stenkis atsipalaiduoti. Užuot galvojęs apie savo jaudulį, susitelk į tai, kodėl nori pasidalyti su klausytojais paruoštomis mintimis. Dar nepradėjęs kalbėti akimirką apžvelk auditoriją, surask draugišką veidą ir nusišypsok. Įžanginius žodžius tark neskubėdamas, o paskui pradėk dėstyti kalbą.

Ko gali tikėtis. Nemanyk, kad jaudulys išnyks visiškai. Nemažai patyrusių oratorių prieš išeidami sakyti kalbos jaudinasi. Tačiau jie išmoko jaudulį nuslopinti. Vienas toks kalbėtojas pasakė: „Nors skruzdės vis dar bėgioja man per nugarą, jau išmokau jas sutramdyti.“

Jeigu nuoširdžiai stengiesi slopinti jaudulį išduodančius požymius, auditorijai tavo laikysena atrodys rami. Net jei jaudinsiesi, ji to nepastebės.

Atsimink, kad adrenalino banga, sukelianti nervingumą, teikia ir daugiau energijos. Išnaudok ją ir kalbėk su jausmu.

Nebūtina laukti, kol galėsi mokytis visų šių dalykų būdamas scenoje. Kasdien mokykis išlikti ramus, valdytis bei kalbėti jausmingai. Taip įgysi daugiau pasitikėjimo ant scenos ir skelbimo lauke, kur to labiausiai reikia.