Skaitytojų klausimai

Ar žodžiu ‛pasižymėti’ 2 Tesalonikiečiams 3:14 yra nurodyta tam tikra oficiali susirinkimo procedūra, ar patarimas krikščionims patiems įsidėmėti tuos, kurie nesilaiko taisyklių?

Iš apaštalo Pauliaus žodžių tesalonikiečiams aišku, jog ‛pažymėti’ turėjo susirinkimo vyresnieji. Tačiau paskui dėl dvasinės gerovės tą patį reikėjo daryti ir kitiems krikščionims. Naudingiausia mums būtų aptarti Pauliaus patarimą kontekste.

Paulius skelbė Tesalonikoje ir padėjo įkurti ten susirinkimą (Apaštalų darbai 17:1-4). Vėliau laiškuose iš Korinto jis gyrė ir drąsino juos. Paulius taip pat davė būtinus patarimus. Jis skatino krikščionis „gyventi ramiai, atsidėti saviesiems reikalams ir darbuotis savo rankomis“. Kai kurie elgėsi ne taip, todėl Paulius pridūrė: „Raginame jus, broliai: įspėkite nedrausminguosius, padrąsinkite liūdinčiuosius, palaikykite silpnuosius.“ Vadinasi, tarp jų buvo „nedrausmingųjų“a, kuriems reikėjo patarimo (1 Tesalonikiečiams 1:2-10; 4:11; 5:14, Brb red.).

Po keleto mėnesių Paulius parašė antrąjį laišką tesalonikiečiams ir dar sykį paminėjo būsimą Jėzaus dalyvavimą. Be to, Paulius davė daugiau nurodymų, kaip elgtis su nedrausmingais nariais, kurie „nieko neveikia, tik smalsauja“. Jie nesekė stropiai triūsusio Pauliaus pavyzdžiu ir nesilaikė jo aiškaus įsakymo patiems užsidirbti pragyvenimui (2 Tesalonikiečiams 3:7-12). Paulius nurodė, ko būtina imtis tada, kai vyresnieji nedrausmingus asmenis įspėjo arba davė jiems patarimus. Jis rašė:

„Įsakome jums, broliai, vengti kiekvieno brolio, kuris netvarkingai gyvena ar nesilaiko mokslo, gauto iš mūsų. O jūs, broliai, nesiliaukite darę gera! Jeigu kas neklausytų mūsų laiške surašytų nurodymų, tokį pasižymėkite, nebendraukite su juo, kad susigėstų. Nelaikykite jo priešu, bet įspėkite kaip brolį“ (2 Tesalonikiečiams 3:6, 13-15).

Taigi reikia laikytis atokiau nuo nedrausmingų, pasižymėti juos, nesibičiuliauti ir įspėti kaip brolius. Kokiais atvejais susirinkimo nariai turėtų taip daryti? Aiškumo dėlei apsvarstykime tris atvejus, kuriems Pauliaus žodžiai netaikomi.

1. Be abejo, krikščionys yra netobuli ir turi silpnybių. Vis dėlto tikrųjų krikščionių ženklas yra meilė, skatinanti mus suprasti kitus ir atleisti jų klaidas. Pavyzdžiui, galbūt kuris nors krikščionis kai kada supyksta, kaip atsitiko Pauliui su Barnabu (Apaštalų darbai 15:36-40). Arba iš nuovargio žmogus gali kalbėti šiurkščiai, aštriai. Tokiais atvejais turime parodyti meilę ir, taikydami Biblijos patarimus, nepaisyti klaidos — toliau sugyventi, draugauti ir darbuotis kartu su bendratikiu (Mato 5:23-25; 6:14; 7:1-5; 1 Petro 4:8). Aišku, jog 2 Laiške tesalonikiečiams Paulius rašė ne apie tokias silpnybes.

2. Paulius neturėjo omenyje atvejo, kai pats krikščionis nutaria nebedraugauti su tais, kurių elgsena ar požiūriai nėra geri, pavyzdžiui, jie pernelyg daug dėmesio skiria pramogoms arba materialiems dalykams. Taip pat tėvai gali apriboti vaiko bendravimą su jaunuoliais, kurie negerbia tėvų, yra įsitraukę į šiurkščius ar pavojingus žaidimus, nėra rimti krikščionys. Tokiais atvejais žmogus pats nusprendžia, ką daryti pagal principą iš Patarlių 13:20: „Bendrauk su išmintingu, ir tapsi išmintingas, o kvailųjų bičiulis pateks į bėdą.“ (Palygink 1 Korintiečiams 15:33.)

3. Rašydamas korintiečiams, Paulius turėjo omenyje didelę nuodėmę padariusį neatgailaujantį žmogų. Tokius reikėjo šalinti iš susirinkimo. Vaizdžiai tariant, „piktadarį“ vertėjo atiduoti Šėtonui. Paskui ištikimi krikščionys turėjo nebebendrauti su tokiais nusidėjėliais; apaštalas Jonas patarė nė nesisveikinti su jais (1 Korintiečiams 5:1-13; 2 Jono 9-11). Tačiau patarimas iš 2 Tesalonikiečiams 3:14 netaikomas ir šiuo atveju.

Visai kas kita yra 2 Laiške tesalonikiečiams paminėti „nedrausmingieji“. Paulius rašė, kad jie tebėra ‛broliai’, todėl juos reikia įspėti ir elgtis broliškai. Taigi sunkumai dėl „nedrausmingųjų“ nebuvo susiję su krikščionių tarpusavio santykiais nei su sunkia nuodėme, dėl ko susirinkimo vyresniesiems būtų reikėję atskirti juos, kaip Paulius liepė padaryti su palaidūnu Korinte. „Nedrausmingieji“ nebuvo sunkiai nusidėję kaip anas vyras, atskirtas Korinto susirinkime.

Tesalonikos „nedrausmingieji“ buvo kaltinami akivaizdžiu nukrypimu nuo krikščionybės. Jie nedirbo manydami, jog greitai sugrįš Kristus, arba iš tingumo. Be to, jie labai įkyrėdavo ‛smalsaudami’. Matyt, susirinkimo vyresnieji, remdamiesi Pauliaus pirmajame laiške užrašytu ar kitais Dievo duotais patarimais, ne kartą juos įspėjo (Patarlių 6:6-11; 10:4, 5; 12:11, 24; 24:30-34). Tačiau tie asmenys nepasikeitė ir užtraukė priekaištus susirinkimui; tai galėjo persiduoti kitiems krikščionims. Todėl krikščionių vyresnysis Paulius neįvardydamas asmenų viešai paprašė atkreipti dėmesį į jų nedrausmingumą ir atskleidė jų klaidingą elgesį.

Be to, jis paminėjo susirinkimui, kad derėtų patiems ‛pasižymėti’ nedrausminguosius. Taigi kiekvienas krikščionis turėjo atkreipti dėmesį, kas elgiasi taip, kaip buvo viešai paminėta susirinkime. Paulius patarė „vengti kiekvieno brolio, kuris netvarkingai gyvena“. Žinoma, tai nereiškė visiškai šalintis tokio žmogaus, nes jie turėjo jį vis ‛įspėti kaip brolį’. Reikėjo ir toliau palaikyti su juo krikščioniškus ryšius sueigose ir galbūt lauko tarnyboje. Bendrakrikščionys galėjo tikėtis, kad jų brolis priims patarimą ir nebetrikdys savo elgesiu.

O ką reiškė ‛vengti’ jo? Matyt, čia kalbama apie artimą bendravimą. (Palygink Galatams 2:12.) Nenoras daugiau bičiuliautis, pramogauti su tokiu asmeniu parodytų, jog principus gerbiantiems žmonėms jo elgesys nepatinka. Net jei jis nesusigėstų ir nepasikeistų, bent kiti būtų apsaugoti nuo negero poveikio — pagundos elgtis panašiai. Drauge tie krikščionys turėtų sutelkti dėmesį į visa kas gera. Paulius jiems patarė: „O jūs, broliai, nesiliaukite darę gera!“ (2 Tesalonikiečiams 3:13)

Žinoma, šis apaštalo patarimas nėra pagrindas žiūrėti iš aukšto į savo brolius ar teisti juos, darančius tik nedideles klaidas. Mums patariama padėti nepavyzdingiems, jei savo elgsena jie labai kompromituoja krikščionybę.

Paulius nesudarinėjo smulkių taisyklių sąrašo, ką daryti tokiais atvejais. Įsimintina, jog pirmiausia vyresnieji turi duoti patarimą ir stengtis padėti nedrausmingajam. Jei tikslas nepasiektas ir žmogus elgiasi kaip ir anksčiau tuo galbūt trikdydamas kitus, vyresnieji turėtų paminėti tokius dalykus susirinkimui. Jie turi parengti kalbą apie tai, kodėl derėtų vengti tokios nedrausmės. Įspėjanti vyresniųjų kalba (neminint vardų) apsaugotų susirinkimą, nes atsakingi broliai iškart vengtų bičiuliautis su akivaizdžiai nedrausmingu asmeniu.

Tikėtina, jog per laiką nedrausmingasis susigės dėl savo elgesio ir bus paskatintas pasikeisti. Pamatę pokyčius, vyresnieji bei kiti susirinkimo nariai gali savo nuožiūra nebevengti artimesnių santykių su juo.

Trumpas apibendrinimas būtų toks. Pirmiausia susirinkimo vyresnieji siūlo pagalbą bei pataria tam, kuris nedrausmingas. Jei jis nesupranta savo klaidos, nekeičia elgsenos ir daro negerą įtaką, vyresnieji savo kalboje susirinkimui gali aiškiai paminėti Biblijos principą dėl pasimatymų su netikinčiu ar dėl kokio nors kitokio netinkamo elgesio (1 Korintiečiams 7:39; 2 Korintiečiams 6:14). Išgirdę tokį perspėjimą, susirinkimo nariai gali nuspręsti, jog derėtų apriboti savo santykius su tais broliais, kurie yra akivaizdžiai nedrausmingi.

[Išnaša]

[Iliustracijos 31 puslapyje]

Krikščionių vyresnieji įspėja nedrausminguosius, bet tebelaiko juos broliais