Karalystės skelbėjai praneša

Teokratijos plėtra Namibijoje

GEROJI naujiena apie Dievo Karalystę pirmą kartą pasiekė Namibiją trečiojo dešimtmečio pabaigoje. Nuo to laiko šimtai tyraširdžių žmonių atsiliepė į Dievo gelbstinčią žinią. Štai pavyzdžiai, kurie rodo, kaip Jehova renka tuos pageidaujamuosius į savo prieglobstį (Agėjo 2:7, NW).

◻ Polas, besiverčiantis ūkininkavimu Namibijos šiaurės rytuose, pirmą kartą susitiko su Jehovos Liudytojais šalies sostinėje Vindhuke. Jis greitai įsitikino suradęs tiesą. Polas grįžo namo su knyga Tu gali gyventi amžinai žemės rojuje. Paskiau, nuvykęs į Runtų — artimiausią miestą, kuriame buvo Karalystės salė, Polas susirado Liudytojus ir paprašė, kad šie aplankytų jį.

Tačiau kas savaitę atvykti studijuoti su Polu Bibliją Liudytojams buvo per toli. Tai Polo neatgrasė, ir jis ėmė studijuoti Bibliją pats. Be to, jis uoliai skelbė kitiems tai, ką sužinodavo. Po kurio laiko buvo sudaryta Biblijos studijų grupė. Kai šios nedidelės grupelės nariai per radiją išgirdo, kad Runtuje bus surengta Jehovos Liudytojų asamblėja, jie sukrapštė savo menkas santaupas ir pasirūpino transportu ten nuvykti.

Kokį jaudulį jie patyrė pirmą kartą bendraudami su Jehovos Liudytojais! Netrukus buvo pasirūpinta, kad šią grupę reguliariai lankytų patyrę broliai. Dabar kaime, kuriame gyvena Polas, yra šeši skelbėjai.

◻ Johanos susidomėjimas Dievo vardu įsižiebė išgirdus kažką blogai kalbant apie Jehovos Liudytojus. Ji prisimena: „Kai patį pirmą kartą išgirdau Jehovos vardą, jis neišdildomai įstrigo mano atmintin ir aš pradėjau domėtis, kas tas Jehova. Mudu su vyru gyvenome Namibijos pakrantėje netoli Volvis Bėjaus. Sykį nuvykome į miestą ir aš pastebėjau kelis Liudytojus, gatvėje dalijančius žurnalus Sargybos bokštas. Paėmiau žurnalą ir paprašiau Biblijos studijų, nes turėjau daug klausimų. Aš pravirkau, kai jie paaiškino negalį atvykti, nes sugedo automobilis. Netrukus mirė vyras ir aš persikėliau gyventi į Ketmanshopą. Čia darbuotis buvo paskirtas vienas specialusis pionierius (visalaikis skelbėjas) ir jis man davė knygą Tiesa, vedanti į amžiną gyvenimą. Vos pradėjusi skaityti atpažinau tiesą.

Galiausiai buvau pakviesta dalyvauti skelbimo darbe, tačiau labai bijojau žmonių. Eidama nuo durų prie durų meldžiau Jehovos, kad jis, užuot reikalavęs skelbti, geriau leistų man numirti. Kai pirmą kartą ėmiausi skelbti gatvėje, pasislėpiau siaurame skersgatvyje, tikėdamasi, jog niekas manęs nepastebės. Galų gale sukaupiau pakankamai drąsos ištiesti praeiviui žurnalą ir tik tada pavyko kažką pasakyti. Tą dieną padedant Jehovai Biblija pagrįsta savo viltimi pasidalijau su daugybe žmonių.

Šiandien, po 12 metų, nors ir būdama neturtinga, vis tiek branginu privilegiją tarnauti pioniere ir labai džiaugiuosi dalydamasi Karalystės tiesa su kitais.“