Kaip pasireiškia Dievo išmintis?

„BETURČIO žmogaus išmintis nevertinama ir jo žodžių nepaisoma.“ Šiais žodžiais karalius Saliamonas baigia pasakojimą apie neturtingą, bet išmintingą žmogų, kuris visą miestą išgelbėjo nuo sunaikinimo. Deja, „šio beturčio žmogaus niekas neatsiminė“ (Mokytojo 9:14-16).

Žmonės linkę niekinti neturtinguosius, net jeigu šie ir kilniai elgiasi. Taip buvo su Jėzumi. Izaijas pranašavo apie tai: „Jis buvo paniekintas, žmonių atmestas, skausmų vyras, negalią pažinęs“ (Izaijo 53:3, Brb). Jėzų kai kurie niekino tik dėl to, kad jis neturėjo žymių anų laikų vadovų titulo ar padėties. Vis dėlto jo išmintis smarkiai pranoko bet kurio nuodėmingo žmogaus išmintį. Jėzaus tėviškėje žmonės atsisakė pripažinti šitą „dailidės sūnų“ esant tokį išmintingą ir galintį daryti tokius nuostabius darbus. Tačiau jie labai klydo, nes pasakojama, kad „dėl jų netikėjimo jis [Jėzus] ten nedarė tiek daug stebuklų“. Kiek prarado tie žmonės! (Mato 13:54-58)

Saugokimės tokios klaidos. „Išmintis pasiteisina savo darbais“, — pasakė Jėzus. Tie, kurie dirba Dievo darbą ir perteikia dangišką išmintį, yra žymūs ne savo padėtimi, bet „gerais vaisiais“ — Biblija pagrįstu tikėjimu ir darbais (Mato 7:18-20; 11:19).