Skaitytojai klausia
Kodėl Jehovos liudytojai nedalyvauja karuose?
Jehovos liudytojai, kur begyventų, niekada nedalyvavo karuose tarp tautų ar tos pačios tautos narių. „Jehovos liudytojai vykstant karui laikosi griežto neutralumo“, — pažymėjo Australian Encyclopædia prieš maždaug penkiasdešimt metų.
Eiti į karą liudytojai atsisako pirmiausia dėl to, kad kišdamiesi į tokius konfliktus suterštų savo krikščionišką sąžinę, kuri išlavinta pagal Viešpaties Jėzaus Kristaus nurodymus ir pavyzdį. Jėzus liepė savo sekėjams mylėti artimą. Jis taip pat įsakė: „Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia“ (Luko 6:27; Mato 22:39). Kai vienas iš mokinių bandė Jėzų ginti kalaviju, jis tarė: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“ (Mato 26:52). Taigi žodžiu ir pavyzdžiu Jėzus aiškiai parodė, kad jo tarnai neims į rankas ginklo.
Į karą liudytojai neina ir dėl to, kad priklauso pasaulinei brolijai. Kare brolis kovotų prieš brolį, o tai priešinga Jėzaus paliepimui ‘mylėti vieniems kitus’ (Jono 13:35).
Šie principai apie artimo meilę liudytojams nėra vien teorija — jie vadovaujasi jais savo gyvenime. Pavyzdžiui, prisiminkime jų poziciją 1939—1945 metais, vykstant Antrajam pasauliniam karui. Tada Jungtinėse Valstijose per 4300 Jehovos liudytojų buvo įkalinti federaliniuose kalėjimuose už tai, kad atsisakė eiti į karo tarnybą. Britanijoje, nesutikę atlikti su karu susijusius darbus, buvo nuteisti kalėti daugiau kaip 1500 liudytojų, tarp jų per 300 moterų. Vokietijoje per 270 liudytojų, nevykdžiusių įsakymo imti ginklą, nacistinė valdžia nužudė. Apie 10000 liudytojų naciai sugrūdo į kalėjimus ar koncentracijos stovyklas. Smarkiai nukentėjo ir Japonijos broliai bei seserys. Bet kuris žmogus, praradęs savo artimuosius mūšio lauke per Antrąjį pasaulinį karą ar per vėlesnius konfliktus, gali būti tikras, kad nė vienas Jehovos liudytojas nėra atsakingas už jų mirtį.
Jehovos liudytojų požiūrį į karą aiškiai parodo priešmirtiniai Volfgango Kuserovo žodžiai. 1942-aisiais šis dvidešimtmetis vokietis atsisakė eiti į karą ir buvo nacių nukirsdintas (Izaijo 2:4). Karo tribunolui jis pasakė: „Aš buvau auklėjamas Jehovos liudytoju pagal Dievo žodį iš Šventojo Rašto. Pats didžiausias ir švenčiausias įstatymas, jo duotas žmonijai, yra šis: ‘Mylėsi savo Dievą labiau už viską, o artimą kaip save patį.’ Taip pat pasakyta: ‘Nežudyk.’ Ar visa tai mūsų Kūrėjas užrašė medžiams?“ (Morkaus 12:29-31; Išėjimo 20:13).
Jehovos liudytojai tiki, kad tikrąją taiką žemėje įgyvendins tik Jehova, visagalis Dievas. Jie laukia meto, kai jis pagal savo pažadą ‘sustabdys karus ligi pat žemės krašto’ (Psalmyno 46:9, Brb).