Laiškas iš Rusijos

Kelionė į „žemės pakraštį“

MŪSŲ kelionė prasidėjo Jakutske. Pamažu skrisdamas virš Tuimados slėnio, lėktuvas kilo vis aukštyn ir aukštyn. Apačioje driekėsi šimtai ežerų ežerėlių, įvairiausių formų ir dydžio, pasidengusių ledo sluoksniu. Netrukus po sparnais išniro Verchojansko kalnagūbris — virtinė snieguotų viršukalnių, besimaudančių saulės spinduliuose. Nukeliavę 900 kilometrų, pagaliau nutūpėme Deputatskio kaime.

Tai buvo mano pirmas apsilankymas Sachos Respublikoje (ji dar vadinama Jakutija) — gražiame, bet atšiauriame krašte, plotu viršijančiame visą Vakarų Europą. Čia temperatūra gali svyruoti nuo 40 laipsnių karščio vasarą iki 70 laipsnių šalčio žiemą, o grunte slypi milžiniškų seniai išnykusių gyvūnų liekanos. Nors nuo ano mano vizito praėjo keleri metai, atrodo, tai buvo vakar: akyse tebestovi maži miesteliai, apgaubti tiršto rūko, žėrinti šiaurės pašvaistė ir linksmi, ištvermingi Jakutijos žmonės.

Deputatskio kaimas nebuvo mūsų galutinė stotelė. Aš ir mano bendrakeleivis ruošėmės aplankyti kitus kaimus. Pirmasis iš jų — Chayras, už 300 kilometrų į šiaurę, netoli Laptevų jūros. Kodėl nusprendėme ten keliauti? Anksčiau viena Jehovos liudytoja skelbė šiuose šiaurės Sibiro kaimuose ir rado nemažai žmonių, norinčių daugiau sužinoti apie Bibliją. Pasirodė, kad mes, gyvenantys Jakutske, už maždaug 1000 kilometrų, esame arčiausiai jų! Supratome, jog tiems žmonėms reikia padrąsinimo ir pagalbos.

Atvykę į Deputatskį, sutikome vyrą, kuris važiavo kaip tik į Chayrą ir pasiūlė už nedidelį mokestį mus paimti kartu. Pamatę jo automobilį — seną, tarybinių laikų modelio, visą dvokiantį benzinu — iš pradžių kiek suabejojome. Bet ryžomės pasinaudoti proga ir tą patį vakarą išvykome. Nė nenuvokėme, kas mūsų laukia.

Sėdynės mašinoje buvo suledėjusios, kaip ir už lango tundra, ir netrukus supratome, kad jos tikrai neatitirps. Paprašę sustoti pirma pasitaikiusia proga, iš savo kuprinių išsitraukėme šiltus vilnonius drabužius ir juos visus apsivilkome. Tačiau šaltis vis tiek skverbėsi iki pat kaulų.

Mūsų vairuotojas, užsigrūdinęs šiaurietis, pasirodė esąs smagaus būdo žmogus. Netikėtai jis paklausė: „Ar teko kada matyti šiaurės pašvaistę?“ Aš niekada nebuvau matęs, tad jis sustabdė mašiną ir mes išsiritome lauk. Tą akimirką viską pamiršome. Stovėjau užkandęs žadą, apstulbintas nuostabaus reginio. Padangėje vyniojosi ir lankstėsi įvairiaspalvės mirguliuojančių šviesų juostos ir tas stebuklas dėjosi čia pat, virš mūsų galvų — rodės, galėjom pasiekti ranka.

Dar neprašvitus, beriedėdami snieginga tundra, kažkurioje vietoje įsmigom į pusnį. Padėjome vairuotojui išstumti mašiną. Paskui dar ne sykį buvom užklimpę, nes link Chayro važiavome keliais, išvagotais per gilų sniegą. Tik išaušus rytui pastebėjau, jog tie „keliai“ driekėsi per užšalusias upes! Galiausiai apie vidudienį, kelionėje nuo Deputatskio užtrukę 16 valandų, pasiekėme Chayrą. Manėme, kad taip ilgai stingę šaltyje tuoj susirgsime, bet kitą rytą pakilome žvalūs. Tik mano kojų pirštai buvo nejautrūs, matyt, nušalo. Jiems pasitrinti kaimiečiai davė lokio taukų.

Paprastai gerąją naujieną žmonėms skelbiame eidami po namus. Tačiau čia, Chayre, kai tik kaimo gyventojai išgirdo mus atvykus, patys atėjo su mumis susitikti! Pustrečios savaitės kasdien studijavome Bibliją su vietiniais, kartais nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Džiugu buvo sutikti tiek daug nuoširdžių, svetingų žmonių, besidominčių dvasiniais dalykais. Kelios pagyvenusios jakutės mums sakė: „Mes tikime Dievą. Jūs atvykote čia, į patį žemės pakraštį, vadinasi, Dievas yra!“

Įdomi vietinių žmonių gyvensena. Pavyzdžiui, jakutai prie savo namų ledo luitus tarsi malkas krauna į krūvas. Kai prireikia vandens, vieną luitą pasiima ir įdėję į didelį katilą tirpdo virš ugnies. Kaimiečiai vaišino mus nepaprastai skania arktine žuvimi — čyru. Paruošta kaip stroganina ji yra vietinis delikatesas. Taip ruošiant sugauta žuvis kuo greičiau užšaldoma, paskui pjaustoma griežinėliais, dažoma į druskos ir pipirų mišinį ir tuojau valgoma. Vietiniai taip pat pasakojo, jog šiame regione dažnai aptinkama suakmenėjusių gyvūnų liekanų, pavyzdžiui, mamutų ilčių, bei suakmenėjusių medžių.

Iš Chayro dar keliavau šimtus kilometrų, daugiausia lėktuvais, į kitus Jakutijos kaimus aplankyti Biblija susidomėjusių žmonių. Kokie tenykščiai žmonės draugiški ir malonūs! Sykį sutikau mažą berniuką, kuris kažkaip sužinojo, jog man nejauku skristi lėktuvu. Norėdamas padrąsinti mane, jis padarė atviruką, kuriame nupiešė porą žvirblių, mažytį orlaivį ir parašė: „Saša, jeigu skrendi lėktuvu, nebijok nukristi. Mato 10:29.“ Koks buvau sujaudintas atsivertęs šią Rašto eilutę! Joje perskaičiau Jėzaus žodžius apie žvirblius: „Nė vienas jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios.“

Tai, ką čia aprašiau, — tik dalelė mano įspūdžių iš Jakutijos. Ta šalta, atšiauri sritis man visada primins šiltus, nuostabius žmones, gyvenančius išties pačiame „žemės pakraštyje“.

[Iliustracijos 25 puslapyje]

Jakutai labai nuoširdūs ir svetingi