Artinkimės prie Dievo

Kai „susigraudinusi ir atgailaujanti“ širdis prašo atleidimo

2 SAMUELIO 12:1-14

MES visi dažnai nusižengiame. Kad ir labai gailimės, galbūt pagalvojame: „Ar Dievas girdi mano nuoširdžius prašymus atleisti, ar jis man dovanos?“ Biblija mus paguodžia: nors Jehova nepateisina nuodėmiavimo, atgailaujančiam nusidėjėliui noriai atleidžia. Tai aiškiai parodo senovės Izraelio karaliaus Dovydo patirtis, aprašyta Samuelio antros knygos 12 skyriuje.

Situacija buvo tokia. Dovydas sunkiai nusidėjo — svetimavo su Batšeba, paskui bandė tai nuslėpti, o kai nepavyko, paliepė pražudyti jos vyrą. Tada daugelį mėnesių tylėjo, dėjosi esąs nekaltas. Tačiau Jehova viską matė. Jis matė Dovydą nusidedant. Matė ir tai, kad Dovydo širdis dar neužkietėjusi, kad jį galima paskatinti atgailauti (Patarlių 17:3). Ką dabar Jehova darys?

Jehova pas Dovydą siunčia pranašą Nataną (1 eilutė). Vedamas šventosios dvasios Natanas į karalių kreipiasi pagarbiai, apdairiai parinkdamas žodžius. Kas padėtų Dovydui suvokti, jog jis tik apgaudinėja save, ir suprasti, kokios sunkios jo nuodėmės?

Kad Dovydas nepultų išsyk teisintis, Natanas papasakoja istoriją, kuri tikrai turėtų paliesti buvusio piemens širdį. Jis kalba apie du vyrus, turtuolį ir skurdžių. Turtuolis turėjo „daug avių ir galvijų“, o skurdžius — „tik vieną mažą avelę“. Kai pas turtuolį apsilankė svečias, šeimininkas ketino parengti jam valgį. Tačiau savo avies imti jis nenorėjo ir paėmė vargšo žmogaus vienintelę avį. Dovydas, turbūt galvodamas, kad tai tikra istorija, labai pasipiktina ir sušunka: „Žmogus, kuris tai padarė, turi mirti!“ Ir pats paaiškina kodėl: nes „neparodė gailesčio“a (2-6 eilutės; Brb).

Tuo pasakojimu Natanas pasiekė tikslą. Dovydas, galima sakyti, paskelbė sau nuosprendį. Ir tada Natanas tarė: „Tu esi tas žmogus!“ (7 eilutė). Natanas kalba Jehovos vardu, taigi atskleidžia Dievo jausmus. Iš jo žodžių aišku, kad Dovydo poelgiai Dievą įskaudino. Pažeisdamas Dievo įstatymus Dovydas parodė nepagarbą įstatymų Davėjui. „Mane paniekinai“, — pasakė Dievas (10 eilutė). Šis skaudus priekaištas perveria Dovydo širdį ir jis prisipažįsta: „Nusidėjau Viešpačiui!“ Natanas patikina Dovydą, kad Jehova jam atleidžia, tačiau nuo jo nuodėmės pasekmių neapsaugos (13, 14 eilutės).

Nuodėmei iškilus aikštėn Dovydas parašo psalmę, kurioje išlieja savo jausmus, atgailauja iš širdies gelmių (dabar tai 51-oji psalmė). Nusikalsdamas karalius Dovydas paniekino Jehovą. Bet atgailavęs ir patyręs Dievo Jehovos atlaidumą jis pasakė: „Tu, Dieve, nepaniekinsi širdies, susigraudinusios ir atgailaujančios“ (Psalmyno 51:19 [51:17, Brb]). Kokie paguodžiantys žodžiai atgailaujančiam nusidėjėliui, kuris prašo Jehovos atleidimo!

[Išnaša]