Abraomas. Jo meilė
Abraomo širdį veria baisus skausmas. Mirė jo brangi žmona Sara. Atsisveikindamas su ja šis pagyvenęs vyras prisimena tūkstančius gražių akimirkų iš jųdviejų gyvenimo. Užplūsta kartus netekties suvokimas, ir Abraomo skruostais nurieda ašaros (Pradžios 23:1, 2). Jos tikrai nėra silpnumo požymis. Šios ašaros byloja apie vieną nuostabiausių Abraomo savybių — meilę.
KAS YRA MEILĖ? Meilę jaučiame žmogui, prie kurio esame iš visos širdies prisirišę. Ją įrodome darbais, net jeigu tokie darbai iš mūsų pareikalauja pasiaukojimo.
KAIP ABRAOMAS RODĖ MEILĘ? Abraomas meilę savo šeimai reiškė ne vien žodžiais. Abraomas, be abejo, turėjo daugybę visokiausių pareigų. Vis dėlto jis į savo namiškių dvasinius ir emocinius poreikius niekada nežiūrėjo pro pirštus. Įdomu, jog pats Jehova pastebėjo, kaip Abraomas moko savo šeimą garbinti tikrąjį Dievą (Pradžios 18:19). O ypač įsidėmėtina, kad Jehova tiesiogiai paminėjo Abraomo rodomą meilę. Kreipdamasis į Abraomą, Dievas apibūdino Izaoką kaip „sūnų, kurį [Abraomas] myli“ (Pradžios 22:2).
Dar geriau suvokti, kad Abraomas mokėjo mylėti visa širdimi, galime iš to, kaip jis reagavo mirus jo brangiai žmonai Sarai. Jis ją apraudojo. Nors buvo ryžtingo, tvirto charakterio, Abraomas nesigėdijo atvirai sielvartauti. Šis žmogus gebėjo puikiai suderinti tvirtybę ir švelnumą.
Abraomas rodė meilę Dievui. Šitokią Abraomo meilę liudijo visas jo gyvenimas. Kodėl taip teigiame? Prisiminkime, kas pasakyta Šventajame Rašte, 1 Jono 5:3: „Juk tai ir yra Dievo meilė, — kad laikomės jo įsakymų.“ Pagal šį apibūdinimą, Abraomas buvo puikiausias pavyzdys žmogaus, mylėjusio Dievą.
Kai Jehova Abraomui ką nors paliepdavo, šis tučtuojau paklusdavo. Ir taip buvo ne sykį ir ne du (Pradžios 12:4; 17:22, 23; 21:12-14; 22:1-3). Kad ir koks būtų Dievo paliepimas — lengvas ar sunkus, jo priežastis suprantama ar ne, Abraomo tai nesulaikydavo. Jam šie dalykai nebuvo reikšmingi. Ko tik Dievas paprašydavo, Abraomas klusniai įvykdydavo. Kiekvienas Dievo duotas priesakas Abraomui buvo proga įrodyti, kaip stipriai jis myli Jehovą.
KO PASIMOKOME? Iš Abraomo galime mokytis švelniai mylėti kitus, ypač namiškius. Neleiskime visokiems rūpesčiams pasiglemžti laiko, kurį privalome skirti tiems, kurie mums patys brangiausi.
Be to, visiems mums svarbu ugdytis nuoširdžią meilę Jehovai. Tokia meilė gali būti stipri varomoji jėga. Pavyzdžiui, ji skatins keisti savo požiūrį, kalbą, elgesį, kad patiktume Dievui (1 Petro 1:14-16).
Žinoma, paklusti Jehovai ne visuomet yra lengva. Tačiau galime neabejoti, jog tas, kuris rėmė Abraomą, — tas, kuris vadino jį savo draugu, — palaikys ir mus (Izaijo 41:8). Jo Žodis, Biblija, patikina, kad Jis mus „sutvirtins ir sustiprins“ (1 Petro 5:10). Kaip sušildo širdį toks pažadas, kurį duoda šis patikimas Abraomo Draugas!
[Rėmelis 11 puslapyje]
Ar verkti nevyriška?
Daugelis pasakytų „taip“. Tokie žmonės galbūt nustebtų sužinoję, kad Abraomas ne vienintelis tvirto būdo ir tikėjimo vyras, kuris, pasak Biblijos, ištikus bėdai liejo ašaras. Verkti nesidrovėjo ir Juozapas, Dovydas, apaštalas Petras, Efezo bendruomenės vyresnieji, netgi Jėzus (Pradžios 50:1; 2 Samuelio 18:33; Luko 22:61, 62; Jono 11:35; Apaštalų darbų 20:36-38). Akivaizdu, jog, remiantis Biblija, verkti nėra nevyriška.