Gerumas tirpdo kartėlį

NYDERLANDUOSE viena pagyvenusi ponia buvo kaip reikiant supykusi, kai Žoržė ir Manon, Jehovos liudytojai, ėmė skelbti jai gerąją naujieną apie Karalystę. Netrukus paaiškėjo, kad ji jau palaidojo du vyrus ir sūnų, o ją pačią kamuoja sunkus artritas. Nors bekalbant pašnekovė truputėlį aprimo, jos balse nesigirdėjo ne gaidelės draugiškumo.

Kadangi moteris atrodė tokia vieniša ir pilna kartėlio, Žoržė sugalvojo dar kartą pas ją užsukti ir padovanoti puokštę gėlių. Šeimininkę, vardu Rijė, labai nustebino toks nuoširdus dėmesys. Tuo momentu ji nelabai turėjo laiko, bet sutiko su liudytojais pabendrauti kitą kartą. Kai sutartą dieną Žoržė ir Manon vėl pasibeldė į moters duris, namie nieko nebuvo. Skelbėjai įvairiu metu vis bandydavo ją rasti, bet nesėkmingai. Jie net ėmė manyti, kad šeimininkė jų vengia.

Sykį Žoržė vis dėlto rado Rijė namuose. Ši labai atsiprašė, kad tada, sutartu laiku, nebuvo namie. Pasirodo, ji gulėjo ligoninėje. „Bet nepatikėsite, ko ėmiausi, kai jūs išėjote, — tarė moteris. — Taigi pradėjau skaityti Bibliją!“ Užsimezgė malonus pokalbis ir buvo pradėtos Biblijos studijos.

Studijuodama Bibliją, Rijė ėmė keistis — suirzusi ir prislėgta moteris tapo maloni, laiminga. Nors negalėjo niekur išeiti iš namų, savo naujuoju tikėjimu dalydavosi su kiekvienu svečiu. Prasta sveikata kliudė jai lankyti visas bendruomenės sueigas, užtat Rijė labai džiaugdavosi, kai broliai ir sesės užsukdavo jos aplankyti. Būdama 82 suvirš metų, ji pasiaukojo Dievui ir pasikrikštijo rajono asamblėjoje.

Praėjus keliems mėnesiams Rijė mirė. Jos namuose buvo rastas eilėraštis, kuriame sesė išliejo vienišo seno žmogaus liūdesį ir kartu pabrėžė, kiek daug reiškia nuoširdus gerumas. „Tos eilės mane labai sujaudino, — pasakoja Manon. — Kaip džiugu, kad Jehova įkvėpė mus parodyti jai gerumą.“

Iš tiesų paties Jehovos pavyzdys skatina mus mylėti žmones, su visais elgtis maloningai (Ef 5:1, 2). Ir jei „pasirodome esą Dievo tarnai [...] maloningumu“, mūsų tarnyba tikrai bus vaisinga (2 Kor 6:4, 6).