Mirtis gelia skaudžiai

Kalbėti apie mirtį nejauku. Daugelis šios temos apskritai vengia. Bet anksčiau ar vėliau su mirtimi susiduriame kiekvienas. O jos sukeltas skausmas aštrus, sunkiai numaldomas.

Pasiruošti tėvų, sutuoktinio ar vaiko netekčiai tiesiog neįmanoma. Nelaimė gali ištikti netikėtai arba atsėlinti palengva. Kad ir kaip būtų, mirtis neišvengiamai atneša sielvartą, sukrečia iki širdies gelmių.

Štai kaip jautėsi Antonijus, kai jo tėvas žuvo po automobilio ratais: „Atrodo, lyg kažkas užrakino tavo namus ir atėmė raktus. Ir tu negali grįžti nė minutei. Tau lieka tik prisiminimai. Tokia realybė. Nors bandai ją neigti — juk tai taip neteisinga, — tačiau nieko negali pakeisti.“

Doroti, kuri būdama 47-erių tapo našle, netekties sukrėsta nusprendė ieškoti atsakymų į ją kamuojančius klausimus. Nors sekmadieninėje mokykloje ji mokė vaikus, kad po mirties žmonės ir toliau gyvena, įsitikinusi tuo nebuvo. Vieno anglikonų dvasininko Doroti paklausė, kas atsitinka žmogui, kai jis miršta. Šis atsakė: „Šito niekas gerai nežino. Sužinosim, kai numirsim.“

Ar tikrai mums reikia numirti, kad tai sužinotume? Gal yra kitas būdas išsiaiškinti, ar mirtis — visa ko pabaiga?