AR ŽINOTE?

Kodėl vykdant mirties bausmę nusikaltėliams būdavo sulaužomos kojos?

Apie mirties bausmės vykdymą Jėzui ir dviem nusikaltėliams, kabantiems ant kančių stulpo, evangelistas Jonas rašė: „Žydai paprašė Pilotą, kad nubaustiesiems būtų sulaužytos kojos ir kūnai nuimti“ (Jono 19:31).

Pagal žydų įstatymą, įvykdžius bausmę, nusikaltėlio kūnas, kabantis ant stulpo, neturėjo ant jo likti visą naktį (Pakartoto Įstatymo 21:22, 23). Tą pačią taisyklę žydai, matyt, taikė ir tiems, kam mirties bausmę įvykdydavo romėnai. Kojų sulaužymas pagreitindavo mirtį, todėl kūną būdavo galima palaidoti iki saulėlydžio, dar neprasidėjus šabui.

Daugeliu atvejų pasmerktojo rankas ir kojas vinimis prikaldavo prie stulpo. Kai stulpą pastatydavo, žmogaus kūnas visu svoriu pakibdavo ant vinių, ir tai sukeldavo nepakeliamas kančias. Kad galėtų kvėpuoti, nuteistasis turėdavo kojomis atsispirti į vinį ar vinis ir kilstelėti kūną. Sulaužius kojų kaulus, to padaryti jau nebegalėdavo, todėl greitai uždusdavo arba mirdavo nuo šoko.

Ar senovėje svaidyklės buvo naudojamos kaip ginklas?

Svaidykle Dovydas nukovė milžiną Galijotą. Valdyti šį ginklą jis tikriausiai išmoko dar vaikystėje, piemenaudamas (1 Samuelio 17:40-50).

Bibliniais laikais svaidyklės buvo vaizduojamos tiek egiptiečių, tiek asirų mene. Šis ginklas susideda iš atviros odinės ar medžiaginės kišenėlės su dviem dirželiais ar virvutėmis. Į kišenėlę būdavo įdedamas 5—7,5 centimetro skersmens maždaug 250 gramų nugludintas ar apvalus akmenukas. Įsukęs svaidyklę virš galvos, kovotojas paleisdavo vieną virvutę, ir akmuo dideliu greičiu išlėkdavo tiesiai į taikinį.

Atliekant kasinėjimus Vidurio Rytuose, randama daugybė senovėje svaidyklėms naudotų akmenukų. Įgudęs karys akmenuką galėdavo paleisti 160—240 kilometrų per valandą greičiu. Mokslininkai nesutaria, ar jis nuskriedavo tokį pat nuotolį, kaip iš lanko iššauta strėlė, bet niekas neabejoja, kad svaidyklė buvo ne mažiau pavojingas ginklas (Teisėjų 20:16).