„Užduotis didelė“

JERUZALĖJE vyksta svarbus susitikimas. Senyvas karalius Dovydas į jį sukvietė visus savo pareigūnus, dvariškius ir galiūnus. Ką tokio ypatingo valdovas nori jiems pranešti? Vyrai tikriausiai sujaudinti to, ką išgirsta iš karaliaus lūpų: Jehova įpareigojo jo sūnų Saliamoną pastatyti didingą šventyklą tikrajam Dievui garbinti. Šventosios dvasios įkvėptas Izraelio karalius parengė statybos projektą ir perdavė jį Saliamonui. „Užduotis didelė, – savo pavaldiniams taria Dovydas. – Juk šventykla ne žmogui, o Viešpačiui Dievui“ (1 Met 28:1, 2, 6, 11, 12; 29:1).

Tada karalius paklausia: „O kas iš jūsų savo noru pasisiūlys šiandien atnešti dovaną Viešpačiui?“ (1 Met 29:5, Jr) Kaip tu būtum atsiliepęs į tokį kvietimą? Ar būtum užsidegęs troškimu paremti statybos darbą? Izraelitai anuomet ėmė veikti nieko nelaukdami. Biblijoje rašoma, kad „žmonės džiaugėsi geros valios atnašomis, nes atnašavo iš visos širdies“ (1 Met 29:9).

Po daugelio šimtmečių Jehova, vaizdžiai tariant, pastatė naują šventyklą – įvedė daug prakilnesnę tvarką, kaip derėtų jį garbinti. Šis naujas sutvarkymas leidžia visiems, tikintiems Jėzaus aukos galia, susitaikyti su Dievu ir prie jo artintis (Hbr 9:11, 12). O kaip Jehova kviečia žmones prie savęs? Per evangelizacijos darbą (Mt 28:19, 20). Kasmet yra vedama milijonai Biblijos studijų, pakrikštijama tūkstančiai naujų Kristaus mokinių, įkuriama šimtai bendruomenių.

Dievo tautai taip sparčiai augant, didėja ir jos atliekamų darbų apimtys. Reikia išspausdinti vis daugiau Biblija paremtos literatūros, statyti naujas ir prižiūrėti jau turimas Karalystės sales, taip pat surasti tinkamų vietų suvažiavimams ir kongresams rengti. Garsindami gerąją naujieną turime įdėti išties nemažai pastangų, tačiau argi šis darbas nėra džiugus? (Mt 24:14)

Kadangi mylime Jehovą bei artimą ir suprantame, koks skubus yra evangelizacijos darbas, mielai atsiliepiame į raginimą „savo noru [...] atnešti dovaną Viešpačiui“ ir teokratinei veiklai aukojame lėšas. Koks geras jausmas apima, kai pagerbiame Jehovą „savo turtu“! (Pat 3:9, Brb) Ir kaip džiaugiamės matydami, kad mūsų aukos panaudojamos atsakingai ir jomis remiamas didžiausias darbas per visą žmonijos istoriją!