Noriai pasisiūlyti kiekvienam geram darbui

¹ Vienas pasaulietiškas leidinys paminėjo Jehovos Liudytojus sakydamas: „Būtų sunku rasti kokios nors kitos grupės narių, kurie dirba taip uoliai savo religijai, kaip Liudytojai.“ Kodėl Jehovos Liudytojai dirba taip uoliai ir su tokia noringa dvasia?

² Viena priežastis yra ta, kad juos įkvepia suvokimas, jog reikia skubėti. Jėzus pripažino, kad jam buvo skirtas ribotas laikas baigti savo darbą žemėje (Jn 9:4). Kai pašlovintas Dievo Sūnus šiandien viešpatauja tarp savo priešų, Jehovos tautos žmonės supranta, kad jie turi ribotą laiką atlikti savo darbą. Todėl jie noriai pasisiūlo šventai tarnybai (Ps 110:1-3, ŠvR). Esant didesniam darbininkų poreikiui pjūties metu, jie turi nepaliaujamai dėti pastangas (Mt 9:37, 38). Taip jie stengiasi sekti Jėzumi, kuris davė puikų noringumo ir uolumo pavyzdį savo darbe (Jn 5:17).

³ Kita priežastis, kodėl Jehovos Liudytojai dirba Jehovai iš visos širdies, yra ta, jog jų pasaulinė organizacija skiriasi nuo visų kitų grupių. Pasaulio religinės organizacijos paprastai iš savo pasekėjų reikalauja tik minimalaus laiko ir pastangų. Tai, ką jie tiki, turi mažą poveikį arba visiškai neturi poveikio jų kasdieniniam gyvenimui, jų elgesiui su kitais ar jų gyvenimo tikslui. Kadangi jiems trūksta tikrąjį tikėjimą sužadinančios jėgos, jie primygtinai reikalauja, kad jų ganytojai ‛kalbėtų, kas jiems patinka’ ir užtikrintų juos, kad jų tariamų pastangų pakanka (Iz 30:10). Jų dvasininkija paslaugiai ‛dūzgena ausyse’, įteigdama abejingumo ir protinio tingumo dvasią (2 Tim 4:3).

⁴ Kokia priešingybė tam Jehovos tauta! Viskam, kas susiję su mūsų garbinimu, reikia pastangų ir darbo. Kasdien ir visame, ką bedarytume, mes pritaikome tai, ką tikime. Nors tiesa teikia mums daug džiaugsmo, mums reikia ‛smarkiai kovoti’ norint vykdyti tai, ko ji reikalauja. (Palygink 1 Tes 2:2.) Jau vien rūpinimasis kasdieninio gyvenimo pareigomis padaro daugumą žmonių užimtus. Tačiau mes neleidžiame, kad tie rūpesčiai trukdytų mums pirmumą teikti Karalystės interesams (Mt 6:33).

⁵ Tai, kas mums pavesta daryti Jehovos tarnyboje, yra taip naudinga ir skubu, jog mes esame paskatinti ‛atimti laiką’ iš kitų užsiėmimų ir išnaudoti jį naudingiau dvasiniams dalykams (Ef 5:16, NW). Žinodami, kad mūsų maldingumas ir nori dvasia džiugina Jehovą, mes esame labai paskatinami toliau dirbti savo sunkų darbą. Dėl gausių palaimų, kurias gauname dabar, ir dėl būsimo gyvenimo vilties mes esame nusistatę toliau ‛triūsti bei kovoti’ dėl Karalystės interesų (1 Tim 4:10).

⁶ Atsidavimas ir pasiaukojimo dvasia. Dauguma žmonių šiandien materialiniams poreikiams ir interesams teikia pirmenybę prieš visa kita. Jiems atrodo, jog visiškai pateisinama, kad jie savo dėmesį sutelkia į tai, ką valgys, gers ar vilkės (Mt 6:31). Nesitenkindami būtinais dalykais, jie yra skatinami tikslo visiškai mėgautis geru gyvenimu dabar ir ‛turėti daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams, kad ilsėtųsi, valgytų, gertų ir linksmai pokyliautų’ (Lk 12:19). Tipiškas bažnyčios lankytojas mano, kad bet kokios asmeniškos pastangos, kurių reikalauja jo religija, yra kėsinimasis į jo teises. Mintis apie atsisakymą ar net sumažinimą kai kurių materialinių dalykų arba malonumų yra nepakenčiama. Kadangi jo mąstymas sutelktas į save, ugdyti pasiaukojimo dvasią jam yra nerealu ir nepraktiška.

⁷ Mes į tą dalyką žiūrime kitaip. Dievo Žodis sužadino mūsų mąstymą, todėl mes mąstome Dievo, o ne žmonių mintimis (Iz 55:8, 9). Mes turime gyvenimo tikslus, kurie pranoksta kūno troškimus. Jehovos suvereniteto išteisinimas ir jo vardo pašventinimas yra svarbiausi klausimai visoje visatoje. Šie klausimai yra tokie reikšmingi, kad, palyginus su tuo, visos tautos yra „jo akivaizdoje, lyg kad visai jų nebūtų“ (Iz 40:17). Bet kokios pastangos gyventi savo gyvenimą nepaisant Dievo valios turi būti laikoma kvailyste (1 Kor 3:19).

⁸ Taigi nors kai kurie materialiniai daiktai yra reikalingi, o kiti naudingi tęsti mūsų Karalystės veiklą, mes suprantame, kad jie iš tikrųjų nėra tai, „kas vertingiau“ (Fil 1:10). Mes laikomės dvasios iš 1 Timotiejui 6:8 apribodami savo materialinių interesų vaikymąsi ir išmintingai stengdamiesi išlaikyti savo širdis prie ‛neregimų dalykų, nes jie amžini’ (2 Kor 4:18).

⁹ Kuo daugiau mes mąstome Dievo mintimis, tuo mažiau rūpinamės materialiniais dalykais. Kai mes svarstome apie tai, ką Jehova jau yra padaręs mums, ir apie jo pažadėtas nuostabias palaimas ateityje, mes esame pasiruošę paaukoti bet ką, ko jis prašo iš mūsų (Mk 10:29, 30). Mes esame skolingi jam už pačią savo gyvybę. Jeigu jis nebūtų parodęs gailestingumo ir meilės, mes nesidžiaugtume gyvenimu dabar ir neturėtume jokios ateities. Mes jaučiamės įpareigoti pasisiūlyti, nes viskas, ką darome jo tarnyboje, yra tai, ‛ką turime padaryti’ (Lk 17:10). Viską, ką esame prašomi atiduoti Jehovai, mes duodame linksmai, žinodami, kad ‛dosniai pjausime’ (2 Kor 9:6, 7).

¹⁰ Savanoriai darbininkai reikalingi dabar. Nuo pat įsikūrimo krikščionių susirinkimui prasidėjo įtemptos veiklos laikotarpis. Išsamus liudijimas turėjo būti duotas prieš Jeruzalės sunaikinimą 70 m. e. m. Tuo laiku Jėzaus mokiniai buvo ‛atsidėję vien tik žodžio tarnystei’ (Apd 18:5). Dėl spartaus išsiplėtimo reikėjo paruošti daugiau evangelistų bei gabių ganytojų ir gauti jų paramą. Buvo reikalingi vyrai, turintys patirtį bendraujant su pasaulietiškomis valdžiomis, taip pat gabūs asmenys, galintys prižiūrėti materialinių dalykų rinkliavą ir paskirstymą (Apd 6:1-6; Ef 4:11). Nedaugelis tarnaudami užėmė žymias pareigas, dauguma liko nepastebimi. Bet visi jie ‛stengėsi visomis išgalėmis’, iš širdies dirbdami kartu, kad darbas būtų atliktas (Lk 13:24, NTP).

¹¹ Nors per daugelį tolesnių šimtmečių buvo palyginti mažas energingos veiklos poreikis pasauliniu mastu, didžiulis Karalystės veiklos atgimimas prasidėjo tada, kai Jėzus 1914 metais perėmė savo Karalystės valdžią. Iš pradžių nedaugelis suprato, kad darbininkų, dirbančių dėl Karalystės interesų, poreikis taps toks didžiulis, reikalaujantis milijonų savanorių žmonių pagalbos visose žemės rutulio šalyse.

¹² Šiandien organizacija yra labai užsiėmusi vykdymu daugybės įvairių projektų, kuriems apmokėti išnaudojami beveik visi mūsų ištekliai. Karalystės veikla labai plečiasi. Mūsų laikotarpio skubumas skatina mus dėti pastangas ir panaudoti visokį savo turimą turtą, kad tas darbas būtų užbaigtas. Kadangi visos piktosios daiktų sistemos pabaiga greitai artėja, mes numatome, kad veikla dar suintensyvės ateinančiomis dienomis! Kiekvienas pasiaukojęs Jehovos tarnas kviečiamas noriai pasisiūlyti dirbti neatidėliotiname pjūties darbe!

¹³ Ką reikia padaryti? Mes galime teisingai pasakyti, kad yra ‛perteklius Viešpaties darbo’ (1 Kor 15:58, NTP). Daugelyje teritorijų derlius yra prinokęs, bet darbininkų maža. Mes esame kviečiami įdėti savo dalį ne tik nuodugniau liudydami visoje savo teritorijoje, bet ir priimdami sunkumus, iškylančius tarnaujant ten, kur didesnis poreikis.

¹⁴ Pagirtina, kad Liudytojai visose pasaulio dalyse noriai pasisiūlo dirbti kitose veiklos srityse. Jie, pavyzdžiui, stoja savanoriškai dirbti garbinimo vietų statyboje, tarnauja kongresuose, prisideda prie pagalbos priemonių nelaimių metu arba reguliariai tvarko vietinę Karalystės salę. Kalbant apie pastarąją veiklą, svarbu visada užtikrinti, kad Karalystės salė būtų paliekama švari ir tvarkinga po kiekvienos sueigos. Atliekant užduotis, kurios gali būti laikomos mažmožiais, parodomas tinkamas Jėzaus žodžių supratimas iš Luko 16:10: „Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose.“

■ Remti susirinkimo veiklą. Kadangi kiekvienas susirinkimas veikia kaip visos organizacijos dalis ir yra vadovaujamas „ištikimo bei protingo vergo“, jis sudarytas iš individualių Karalystės skelbėjų (Mt 24:45, NW). Jo pasiekimai daug priklauso nuo to, kiek kiekvienas Liudytojas nori ir gali padaryti. Susirinkimas sutelkia savo dėmesį į gerosios naujienos paskelbimą savo teritorijoje, naujų mokinių ruošimą ir tolesnį dvasinį jų stiprinimą. Kiekvienas iš mūsų gali remti šį darbą. Mes taip pat galime nusistatyti sau tikslus studijuoti asmeniškai, prasmingai dalyvauti sueigose ir padėti tiems, kuriems reikia, susirinkime. Tokia veikla teikia mums daug puikių progų parodyti savo noringumą.

■ Vadovauti atliekant prižiūrėtojų pareigas. Jehova pavedė prižiūrėti kiekvieną susirinkimą paskirtiems vyresniesiems (Apd 20:28). Tai yra vyrai, kurie stengėsi būti tinkami šiai privilegijai (1 Tim 3:1). Iš esmės kiekvienas brolis susirinkime turi tam tikrų galimybių būti tinkamas didesnėms pareigoms. Daugelis brolių tobulėja dvasiškai ir turi toliau augti vadovaujant ir meilingai padedant susirinkimo vyresniesiems. Tie vyrai turi būti stropūs Biblijos ir mūsų leidinių tyrinėtojai. Jie gali parodyti savo noringumą paklusdami dvasios paskirtiems vyresniesiems, sekdami jų tikėjimu ir ugdydami savybes, kurių reikia prižiūrėtojams (Žyd 13:7, 17).

■ Imtis visalaikės tarnybos. Svarbiausia susirinkimo funkcija yra skelbti gerąją naujieną (Mt 24:14). Kokia yra palaima, kai uolūs asmenys padidina savo pastangas pradėdami tarnauti pionieriais! Tai paprastai reiškia kai ką pertvarkyti savo asmeniniame gyvenime. Jiems gali reikėti padaryti papildomus pakeitimus norint tęsti darbą šiame ypatingame tarnybos bare. Bet tie, kurie laikosi šios privilegijos, užuot nutraukę tarnybą po metų arba truputį vėliau dėl kokio nors laikino nusivylimo, iš tikrųjų patiria gausias Jehovos palaimas. Meilingi vyresnieji ir kiti subrendę asmenys gali prisidėti prie pionierių sėkmės padrąsindami juos žodžiais ir darbais. Kokią puikią dvasią parodo jaunuoliai, įsitraukdami į pionieriaus tarnybą, kai tik baigia mokyklą! Tas pats pasakytina ir apie suaugusius, kurie įsitraukia į reguliariųjų pionierių tarnybą, kai tik sumažėja jų pasaulietiškos pareigos. Kokį pasitenkinimą tai suteikia pasiaukojusiam krikščioniui, kai jis taip bendradarbiauja Jehovai spartinant pjūties darbą! (Iz 60:22).

■ Dalyvauti sueigos vietų statybose ir tvarkymo darbuose. Yra pastatyta šimtai šiuolaikinių Karalystės salių ir daug asamblėjų salių. Nuostabu, kad beveik visą darbą padaro mūsų broliai ir seserys, kurie noriai pasiūlo savo laiką ir sugebėjimus (1 Krn 28:21). Tūkstančiai savanorių darbininkų šias patalpas palaiko visiškai tvarkingas, atlikdami bet kokius darbus, kurių gali būti reikalaujama (2 Krn 34:8). Kadangi šis darbas yra vienas iš šventos tarnybos aspektų, tie padėjėjai noriai pasisiūlo neprašydami atlyginti už jų tarnybą šiuo atžvilgiu, lygiai kaip jie neprašytų sumokėti jiems už tai, kad skelbia po namus, sako viešas kalbas susirinkime arba padeda asamblėjų ar kongresų darbe. Tie savanoriai pasiūlo savo paslaugas nemokamai, kai planuojamos ir statomos garbinimo vietos Jehovos šlovei. Jie noriai prisideda prie tokių darbų kaip teisinių dokumentų tvarkymas, finansinių ataskaitų vedimas, pirkimo kontaktų sudarymas ir reikalingų medžiagų kiekio apskaičiavimas. Tie ištikimi Jehovos tarnai neprirašo kokių nors pridėtinių išlaidų ir jokiu būdu nesiekia tiesioginės ar netiesioginės materialinės naudos iš savo daromų paslaugų, kadangi visi jų talentai ir ištekliai paskirti Jehovai. Šiam darbui atlikti reikia uolių darbininkų, kurie teikia savo paslaugas „iš širdies, kaip Viešpačiui“ (Kol 3:23).

¹⁵ Tad kas daro Jehovos žmonių noringumą tokį unikalų? Tai davimo dvasia. Jie dosniai duoda ne tik pinigus ar materialinius daiktus — jie ‛noriai siūlo save’ (Ps 110:3, NW). Tai yra mūsų atsidavimo Jehovai esmė. Mums yra atlyginama ypatingai. Mes esame ‛laimingesni’ ir ‛pjauname dosniai’, kadangi tai, ką mes darome, vertina kiti, kurie mums mainais atsilygina (Apd 20:35; 2 Kor 9:6; Lk 6:38). Didžiausias Geradarys yra mūsų dangiškasis Tėvas, Jehova, kuris „myli linksmą davėją“ (2 Kor 9:7). Jis mums atlygins šimteriopai — palaimomis, kurios tęsis amžinai (Mal 3:10; Rom 6:23). Taigi jeigu privilegijos Jehovos tarnyboje yra tau prieinamos, ar tu noriai pasisiūlysi ir atsiliepsi kaip Izaijas: „Štai aš, siųsk mane“? (Iz 6:8).