Pagyvenę žmonės skelbia be paliovos
1 Artėjant senatvei daugelis žmonių laukia, kada iš savo nuolatinio pasaulietinio darbo išeis į pensiją ir likusius metus gyvens nerūpestingą gyvenimą. Gal jie mano dirbę gana sunkiai ir dabar užsitarnavę poilsį. Arba jie tiesiog nori mėgautis gyvenimu, kiek jo bebūtų likę (Lk 12:19).
2 Mes, atsidavę Jehovos tarnai, kitaip žvelgiame į gyvenimą. Žinome, kad iš Dievo tarnybos neišeinama į pensiją. Mūsų požiūris teigiamas, nes iš akiračio neišleidžiame „amžinojo gyvenimo“ (Jud 21). Metų metais kaupęs žinias bei patirtį, žmogus gal daugiau ką supranta, yra įžvalgesnis. Tai padeda jam tapti išmintingesniam ir nuosaikesniam, rodyti daugiau dėkingumo už gyvybę. Visos tos savybės labai praverčia gerosios naujienos tarnui.
3 Senstama ne vien kūnu; tai paliečia ir asmens nusistatymą. Jeigu tikiesi gyventi ilgai ir stengiesi išlaikyti jaunatvišką požiūrį, labiau tikėtina, kad pavyks ir tas, ir anas. Įgydami daugiau dvasinių žinių ir dalydamiesi jomis su kitais, senyvi žmonės gali praturtinti savo gyvenimą (1 Kor 9:23).
4 Pavyzdžiai iš tikro gyvenimo. Sulaukusi 86 metų, viena sesuo pasakė: „Kuomet mąstau apie 60 metų, praėjusių nuo tada, kai pažinau tiesą, mano širdį užplūsta nuraminantis Dievo pažadas. Taip, Jehova, kuris ištikimajam yra ištikimas, leidžia mums pjauti gausybę džiaugsmo“ (Ps 18:25, NTP). Vienas pagyvenęs brolis prisiminė, kaip smarkiai sukrėtė jį žmonos mirtis, o paskui labai pašlijo jo sveikata. Jis sakė: „Tačiau dėl Jehovos nepelnyto gerumo aš pakankamai atsigavau ir po dvejų metų jau įstengiau imtis pionieriaus tarnybos. Koks aš dėkingas Jehovai, kad mano sveikata iš tikrųjų pasitaisė, kai labiau užsiėmiau skelbimo veikla!“
5 Kaip pagirtina, kad šitiek daug pagyvenusių žmonių yra pasiryžę ir toliau skelbti, kiek tik sveikata ir jėgos leis, — be paliovos! Jie turi svarią priežastį sušukti: „Dieve, tu mokei mane nuo pat mano jaunystės, ir iki dabar aš skelbiu tavo nuostabius darbus“ (Ps 70:17).