Krikščionių požiūris į nekrikščioniškos kilmės šventes

Ar tinkama dalyvauti nekrikščioniškos kilmės šventėse, jeigu tai daroma ne dėl religinių priežasčių?

Ef 5:10, 11: „Ištirkite, kas patinka Viešpačiui, ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau atskleiskite juos.“

2 Kor 6:14-18: „Kas gi bendra tarp teisumo ir nuodėmės? Arba kas bendra tarp šviesos ir tamsos? Kaipgi galima gretinti Kristų su Beliaru arba tikintį su netikinčiu? Ir kaip suderinti Dievo šventyklą su stabais?.. Todėl: Išeikite iš jų ir atsiskirkite, — sako Viešpats, — ir nelieskite netyrų daiktų. Tuomet aš jus priimsiu..., o jūs būsite man sūnūs ir dukterys, — taip sako visagalis Viešpats.“ (Nuoširdžiai mylėdamas Jehovą ir trokšdamas jam įtikti, asmuo atsisakys nekrikščioniškų papročių, nors jie galbūt atrodė emociškai patrauklūs. Žmogus, tikrai pažįstantis ir mylintis Jehovą, nemano esąs nelaimingas, vengdamas papročių, kuriais aukštinami netikri dievai arba palaikomas melas. Tikra meilė skatina jį nesidžiaugti neteisybe, o su džiaugsmu pritarti tiesai. Žiūrėk 1 Korintiečiams 13:6.)

Palygink Išėjimo 32:4-10. Atkreipk dėmesį, kad izraelitai perėmė vieną egiptiečių religinį paprotį, bet pavadino jį naujaip, „Jehovos švente“ (NW). Tačiau Jehova nubaudė juos už tai. Šiandien mes matome tiktai XX amžiaus švenčių papročius. Kai kurie iš jų gali atrodyti nekalti. Bet Jehova tiesiogiai stebėjo pagonių religinius papročius, iš kurių kilo šiuolaikiniai. Ar jo požiūris neturi būti mums autoritetas?

Iliustracija: tarkim, pas vieną vyrą į namus ateina pulkas žmonių ir sako susirinkę čia švęsti jo gimtadienio. Jis nepritaria gimtadienių šventimui ir nenori matyti persivalgiusių, pasigėrusių ar palaidai besielgiančių žmonių. Bet kai kurie iš jų daro tokius darbus ir duoda dovanas kiekvienam, išskyrus jį! Be viso to, šventės data jie pasirenka vieno iš to vyro priešų gimimo dieną. Kaip tas vyras turėtų jaustis? Ar tu norėtum būti tos šventės dalyvis? Būtent taip daroma per Kalėdas.

Kokia yra Velykų ir su ja susijusių papročių kilmė?

Enciklopedijoje The Encyclopædia Britannica teigiama: „Naujajame Testamente ir apaštališkųjų Tėvų raštuose nėra jokio nurodymo švęsti Velykas. Mintis, kad tam tikras laikas yra ypač šventas, buvo svetima pirmiesiems krikščionims“ (1910, t. VIII, p. 828).

Enciklopedijoje The Catholic Encyclopedia sakoma: „Daugybė pagoniškų papročių, kuriais pažymimas pavasario sugrįžimas, perėjo į Velykų šventes. Kiaušinis yra ankstyvą pavasarį prabundančios gyvybės simbolis... Kiškis yra pagoniškas simbolis, visuomet simbolizuojantis vaisingumą“ (1913, t. V, p. 227).

Aleksandro Hislopo knygoje The Two Babylons rašoma: „Liaudies papročiai, iki šiol tebegyvuojantys Velykų šventėse, aiškiai patvirtina babilonietišką jų kilmę. Šiais laikais Didįjį penktadienį valgomos karštos kryžminės bandelės ir dažyti kiaušiniai — Velykų sekmadienį figūravo chaldėjų ritualuose“ (Niujorkas, 1943, p. 103, 107, 108; palygink Jeremijo 7:18).

Ar Naujųjų metų šventimas priimtinas krikščionims?

Pasak enciklopedijos The World Book Encyclopedia, „Romos valdytojas Julijus Cezaris 46 m. p. m. e. nustatė sausio 1-ąją Naujųjų metų diena. Romėnai šią dieną paskyrė Janui, vartų, durų ir pradžių dievui.“ Daugelyje kalbų, pavyzdžiui anglų, net „sausio mėnuo pavadintas pagal Janą, kuris turėjo du veidus — vieną, žiūrintį į priekį, o kitą — atgal“ (1984, t. 14, p. 237).

Naujųjų metų data ir papročiai įvairiose šalyse skirtingi. Daugelyje kraštų per šią iškilmę puotaujama ir geriama. Tačiau Romiečiams 13:13 patariama: „Kaip dieną elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo.“ (Žiūrėk taip pat 1 Petro 4:3, 4; Galatams 5:19-21.)