mwbr18.08 Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
RUGPJŪČIO 6–12 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | LUKO 17–18
„Rodyk dėkingumą“
(Luko 17:11–14) Keliaudamas į Jeruzalę jis ėjo Samarijos ir Galilėjos viduržemiu. 12 Įeinantį į vieną kaimą jį pamatė dešimt raupsuotų vyrų. Atsistoję, iš tolo 13 jie šaukė: „Jėzau, Vadove, pagailėk mūsų!“ 14 Jėzus juos pamatęs tarė: „Eikite pasirodyti kunigams.“ Ir beeidami jie tapo švarūs.
nwtsty Lk 17:12, 14 komentarai
dešimt raupsuotų vyrų: bibliniais laikais raupsais sergantys žmonės dažnai laikydavosi drauge ar net gyvendavo grupėmis, taip galėdavo padėti vienas kitam (2 Kar 7:3–5). Dievo įstatymas reikalavo, kad raupsuotieji gyventų atskirai nuo kitų. Raupsuotasis taip pat privalėjo įspėti, kad yra netoliese, šaukdamas: „Nešvarus, nešvarus!“ (Kun 13:45, 46) Laikydamiesi Įstatymo nurodymų raupsuotieji stovėjo atokiau nuo Jėzaus.
Eikite pasirodyti kunigams: gyvendamas žemėje Jėzus Kristus buvo pavaldus Įstatymui ir pripažino Aarono linijos kunigystę, todėl žmonėms, kuriuos išgydydavo nuo raupsų, liepdavo eiti pasirodyti kunigui (Mt 8:4; Mk 1:44). Pagal Mozės įstatymą kunigas turėjo patvirtinti, kad raupsuotasis išgijo. Vėliau žmogus nueidavo į šventyklą ir nunešdavo Įstatyme nurodytą auką (Kun 14:2–32).
(Luko 17:15, 16) Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo garsiu balsu šlovindamas Dievą. 16 Jis puolė veidu į žemę Jėzui prie kojų ir jam dėkojo. Tas žmogus buvo samarietis.
(Luko 17:17, 18) Tada Jėzus pasakė: „Argi ne dešimt buvo apvalyti? Tai kur anie devyni? 18 Neatsirado nė vieno, kuris grįžtų atiduoti šlovės Dievui, tik šis kitatautis?“
Kodėl turime rodyti dėkingumą?
Ar Jėzui buvo nesvarbu, kad kiti jam nepadėkojo? Biblijoje tęsiama: „Jėzus paklausė: ‘Argi ne dešimt pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!’“ (Luko 17:17, 18).
Tie devyni raupsuotieji nebuvo blogi žmonės. Jie parodė tikėjimą Jėzumi ir noriai įvykdė jo paliepimą eiti į Jeruzalę ir pasirodyti kunigams. Vis dėlto, nors iš tikrųjų jautė didelį dėkingumą Jėzui, už tą kilnų darbą jam nepadėkojo. Toks elgesys nuliūdino Kristų. O kaip mes? Jei kas nors mums padaro ką gera, ar pasakome „ačiū“ ir, jei tinkama, ar padėkojame laiškeliu?
Ką vertinga radome
(Luko 17:7–10) Kas iš jūsų, turėdamas vergą, ariantį ar ganantį, sakytų jam, grįžusiam iš lauko: ‘Eikš tuojau ir sėskis prie stalo’? 8 Argi jis nesakys: ‘Paruošk man ko nors vakarienei ir užsirišęs prijuostę patarnauk, kol pavalgysiu ir atsigersiu, o paskui galėsi pats pavalgyti ir atsigerti’? 9 Bene jis bus dėkingas vergui, kad padarė, kas pavesta? 10 Tad ir jūs, padarę visa, kas pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi vergai. Padarėme, ką turėjome padaryti.’“
nwtsty Lk 17:10 komentaras
nenaudingi: pažod. „niekam tikę; beverčiai“. Tuo palyginimu Jėzus nenorėjo pasakyti, kad vergai, jo mokiniai, turi laikyti save nieko vertais. Kontekstas rodo, jog mintis tokia: vergai turi save vertinti kukliai, nemanyti esą nusipelnę ypatingos pagarbos ar pagyrimo. Kai kurių biblistų nuomone, tai – hiperbolė, reiškianti „mes tik vergai, neverti išskirtinio dėmesio“.
(Luko 18:8) Sakau jums: teisingumą jų labui jis įvykdys greitai. Tačiau ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tokį tikėjimą?
nwtsty Lk 18:8 komentaras
tokį tikėjimą: graikų kalboje prieš žodį „tikėjimas“ pavartotas žymimasis artikelis rodo, kad Jėzus kalbėjo ne apie tikėjimą apskritai, o apie tokį tikėjimą, kokį turėjo našlė iš jo palyginimo (Lk 18:1–8). Tai tikėjimas maldos galia, taip pat tuo, kad Dievas apgins savo išrinktųjų teises. Jėzus į šį klausimą neatsakė turbūt dėl to, kad mokiniai pamąstytų, koks yra jų pačių tikėjimas. Palyginimas apie maldą ir tikėjimą buvo ypač tinkamas, nes Jėzus ką tik apibūdino išbandymus, kuriuos mokiniai patirs (Lk 17:22–37).
RUGPJŪČIO 13–19 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | LUKO 19–20
„Ko pasimokome iš palyginimo apie dešimt minų?“
(Luko 19:12, 13) Taigi jis kalbėjo: „Vienas kilmingas žmogus keliavo į tolimą šalį gauti karaliaus valdžios, o paskui turėjo grįžti. 13 Pasišaukęs dešimt savo vergų, davė jiems dešimt minų ir pasakė: ‘Verskitės, kol sugrįšiu.’
jy p. 232, pstr. 2–4
Palyginimas apie dešimt minų
Jis sako: „Vienas kilmingas žmogus keliavo į tolimą šalį gauti karaliaus valdžios, o paskui turėjo grįžti“ (Luko 19:12). Kelionėje jis praleis netrumpą laiką. Akivaizdu, Jėzus yra tas „kilmingas žmogus“, o „tolima šalis“ – dangus, kur jo Tėvas duos jam karaliaus valdžią.
Tačiau prieš išvykdamas „kilmingas žmogus“ pasišaukia dešimt vergų ir kiekvienam duoda po sidabrinę miną sakydamas: „Verskitės, kol sugrįšiu“ (Luko 19:13). Sidabrinės minos – vertingi pinigai: viena mina yra maždaug trijų mėnesių žemės ūkio darbininko uždarbis.
Mokiniai tikriausiai suprato, kad jie yra tie dešimt vergų, nes Jėzus jau buvo juos prilyginęs pjūties darbininkams (Mato 9:35–38). Žinoma, jis nesiuntė jų nuimti javų derliaus. Pjūtis yra dvasinė – tai naujų mokinių, kurie drauge su jais paveldės Dievo Karalystę, ruošimo darbas. Tame darbe mokiniai turi stengtis panaudoti visus savo išteklius.
(Luko 19:16–19) Pirmasis atėjęs tarė: ‘Viešpatie, tavo mina uždirbo dešimt minų.’ 17 Šis atsakė: ‘Puiku, esi geras vergas! Kadangi pasirodei ištikimas mažmožyje, gauni valdyti dešimt miestų.’ 18 Atėjo antrasis ir tarė: ‘Tavo mina, Viešpatie, pelnė penkias minas.’ 19 Tam irgi atsakė: ‘Tu valdyk penkis miestus.’
jy p. 232, pstr. 7
Palyginimas apie dešimt minų
Mokiniai turėtų suprasti, kad jeigu jie, kaip tie vergai, savo išteklius stropiai naudos mokinių ruošimo darbui, Jėzus tikrai bus jais patenkintas ir už uolumą atlygins. Aišku, Jėzaus mokinių aplinkybės, galimybės ir gabumai skiriasi. Tačiau Jėzus, gavęs „karaliaus valdžią“, įvertins kiekvieno jų ištikimybę bei pastangas ruošti mokinius ir už tai juos laimins (Mato 28:19, 20).
(Luko 19:20–24) Atėjo dar kitas ir pasakė: ‘Viešpatie, štai tavo mina – laikiau ją padėjęs suvyniotą į skepetą. 21 Aš bijojau tavęs, nes esi žmogus griežtas. Tu imi, ko nepadėjai, ir pjauni, ko nesėjai.’ 22 Šis jam atsakė: ‘Teisiù tave tavo paties žodžiais, netikęs verge. Tu žinojai, kad esu griežtas žmogus, kad imu, ko nepadėjau, ir pjaunu, ko nesėjau? 23 Tai kodėl nedavei mano sidabrinių palūkininkams? Sugrįžęs būčiau atsiėmęs juos su palūkanomis.’ 24 Tada jis tarė stovintiems šalia: ‘Atimkite iš jo miną ir atiduokite tam, kuris turi dešimt minų.’
jy p. 233, pstr. 1
Palyginimas apie dešimt minų
Vergas, nepadidinęs savo šeimininko karalystės turto, patiria nuostolį. Apaštalai laukia meto, kai Jėzus ims valdyti Dievo Karalystę. Todėl iš to, ką Jėzus pasakė apie paskutinį vergą, jie tikriausiai supranta, kad jeigu nesidarbuos stropiai, negaus vietos Karalystėje.
Ką vertinga radome
(Luko 19:43) Mat užklups tave dienos, kai tavo priešai apjuos tave nusmailintų baslių siena, apguls ir suspaus tave iš visų pusių.
nwtsty Lk 19:43 komentaras
nusmailintų baslių siena: Jėzaus žodžiai išsipildė 70 m. e. m., kai romėnai, vadovaujami karvedžio Tito, aplink Jeruzalę pastatė apgulos sieną. Titas turėjo trejopą tikslą – norėjo užkirsti žydams kelią pabėgti, siekė paskatinti juos pasiduoti ir badu priversti gyventojus paklusti. Kad būtų iš ko statyti tą sieną, romėnų kariai miesto apylinkėse iškirto visus medžius.
(Luko 20:38) Jis yra ne mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes jam visi jie gyvena.“
nwtsty Lk 20:38 komentaras
nes jam visi jie gyvena: iš Biblijos sužinome, kad gyvieji, nutolę nuo Dievo, jo požiūriu yra mirę (Ef 2:1; 1 Tim 5:6). O Dievo tarnai, kurie mirė, Jehovos požiūriu tebėra gyvi, nes jis tikrai tesės pažadą prikelti savo ištikimus tarnus iš mirties (Rom 4:16, 17).
RUGPJŪČIO 20–26 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | LUKO 21–22
„Artėja jūsų išvadavimas“
(Luko 21:25) Ir bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos kamuosis, nežinodamos kur dėtis dėl jūros riaumojimo bei šėlsmo
Dievo Karalystė pašalins savo priešus
9 Reiškiniai danguje. Jėzus pranašavo: „Saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris iš dangaus.“ Religiniai vadovai tada nebebus laikomi visuomenės „šviesuliais“. Ar gali būti, kad Jėzus čia kalbėjo ir apie tikrus dangaus šviesulius? Tikėtina (Iz 13:9–11; Jl 2:1; 3:3, 4 [2:30, 31]). Kaip į visa tai reaguos tautos? Jos „kamuosis, nežinodamos kur dėtis“ (Lk 21:25; Sof 1:17). Dievo Karalystės priešai – nuo karaliaus iki vergo – „alps iš baimės, laukdami to, kas ištiks gyvenamą žemę“, ir ieškos, kur galėtų pasislėpti. Bet nė vienas iš jų nesugebės pabėgti nuo mūsų Karaliaus rūstybės (Lk 21:26; 23:30; Apr 6:15–17).
(Luko 21:26) ir žmonės alps iš baimės, laukdami to, kas ištiks gyvenamą žemę; mat dangaus galybės bus sukrėstos.
(Luko 21:27, 28) Ir tada jie pamatys Žmogaus Sūnų ateinant debesyje su galia bei didžia šlove. 28 Kai ims dėtis tie dalykai, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes artėja jūsų išvadavimas.
Stenkimės išlaikyti brolišką meilę
17 Nepritrūkime drąsos. (Perskaityk Hebrajams 13:6.) Pasitikėjimas Dievu įkvepia mums drąsos net sunkiausių išbandymų akivaizdoje. O drąsa padeda nepasiduoti nerimastingoms mintims ir išlaikyti teigiamą nusistatymą. Turint tokį nusistatymą, bus lengviau bendratikius paguosti, pastiprinti ir šitaip rodyti jiems brolišką meilę (1 Tes 5:14, 15). Net per didįjį suspaudimą – tamsiausiu žmonijos istorijos momentu – galėsime atsitiesti ir pakelti galvas, žinodami, kad artėja mūsų išvadavimas (Lk 21:25–28).
„Artėja jūsų išvadavimas“
13 Kaip žmonės, prilyginti ožiams, reaguos supratę, kad jų laukia „amžinas atkirtimas“? Sakoma, kad jie raudodami „mušis į krūtinę“ (Mt 24:30). O kaip jausis Kristaus broliai ir ištikimi jų palydovai? Visiškai pasitikėdami Jehova ir jo Sūnumi Jėzumi Kristumi, jie atmins savo Mokytojo žodžius: „Kai ims dėtis tie dalykai, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes artėja jūsų išvadavimas“ (Lk 21:28). Į ateitį mes žvelgsime džiugiai, būsime tikri, kad mūsų laukia išgelbėjimas.
Ką vertinga radome
(Luko 21:33) Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai tikrai nepraeis.
nwtsty Lk 21:33 komentaras
Dangus ir žemė praeis: kitose Šventojo Rašto eilutėse sakoma, kad dangus ir žemė liks amžinai (Pr 9:16; Ps 104:5; Mok 1:4). Taigi Jėzaus žodžius reikėtų suprasti kaip hiperbolę: net jeigu atsitiktų tai, kas neįmanoma, ir dangus bei žemė praeitų, jo žodžiai vis tiek išsipildytų. (Palygink su Mt 5:18.) Dangus ir žemė čia taip pat gali turėti perkeltinę reikšmę, kaip ir Apr 21:1, kur minimi „ankstesnis dangus ir ankstesnė žemė“.
(Luko 22:28–30) Jūs esate tie, kurie likote su manimi per mano išbandymus, 29 ir aš sudarau su jumis sandorą, kaip mano Tėvas yra sudaręs sandorą su manimi, – dėl karalystės, 30 kad valgytumėte ir gertumėte prie mano stalo mano karalystėje ir sėdėtumėte sostuose teisdami dvylika Izraelio giminių.
„Jūs būsite mano kunigiška karalystė“
15 Įsteigęs Viešpaties vakarienę, Jėzus su savo apaštalais sudarė Karalystės sandorą. (Perskaityk Luko 22:28–30.) Sudarant šią sandorą, skirtingai nei ankstesnes, Jehova nedalyvavo. Tai ypatinga sutartis tarp Jėzaus ir dvasia pateptųjų jo sekėjų. Sakydamas „kaip mano Tėvas yra sudaręs sandorą su manimi“, Jėzus tikriausiai kalbėjo apie savo sandorą su Jehova dėl kunigystės Melchizedeko pavyzdžiu (Hbr 5:5, 6).
16 Vienuolika ištikimų apaštalų liko su Jėzumi per jo išbandymus. Karalystės sandora garantavo, kad danguje jie sėdės sostuose, bus karaliai ir kunigai. Tačiau ši garbė bus suteikta ne tik aniems vienuolikai vyrų. Prikeltas Jėzus pasirodė apaštalui Jonui regėjime ir pasakė: „Nugalėtojui leisiu atsisėsti su manimi mano soste, kaip ir aš tapau nugalėtoju ir atsisėdau su savo Tėvu jo soste“ (Apr 3:21). Vadinasi, Karalystės sandora yra sudaryta su 144 000 pateptųjų krikščionių (Apr 5:9, 10; 7:4). Ji duoda teisinę garantiją, kad visi šie žmonės valdys su Jėzumi danguje. Štai nuotaka, sužadėta su karaliumi, po vestuvių tampa karaliene ir prisideda prie karalystės valdymo. Panašiai yra su pateptaisiais krikščionimis: pastarieji Biblijoje vadinami „jaunąja“, „skaisčia mergele“, sužadėta su Kristumi (Apr 19:7, 8; 21:9; 2 Kor 11:2).
RUGPJŪČIO 27–RUGSĖJO 2 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | LUKO 23–24
„Būk pasiruošęs atleisti kitiems“
(Luko 23:34) Jėzus sakė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“ Ir mesdami burtą jie pasidalijo jo drabužius.
„Pažinti Kristaus meilę“
16 Jėzus tobulai atspindėjo Tėvo meilę ir tuo, kad buvo „pasiruošęs atleisti“. (Psalmyno 86:5, Brb) Net kabėdamas ant kančių stulpo jis noriai atleido kaltiesiems. Ką kalbėjo gėdingai mirčiai pasmerktas Jėzus, pervertomis rankomis ir kojomis? Ar meldė Jehovą nubausti budelius? Priešingai, vieni paskutinių Jėzaus žodžių buvo tokie: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą.“ (Luko 23:34)
(Luko 23:43) O Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų tau sakau šiandien: su manimi būsi rojuje.“
Ar Dievas atleidžia sunkias nuodėmes?
Jehova atsižvelgia ne tik į nuodėmę, bet ir į nusidėjusio žmogaus nuostatą (Izaijo 1:16–19). Prisiminkime du piktadarius, prikaltus greta Jėzaus. Abu, matyt, buvo padarę sunkių nusikaltimų, nes vienas jų prisipažino: „Mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas [Jėzus] nieko blogo nėra padaręs.“ Šie žodžiai rodo, kad tas nusikaltėlis buvo apie Jėzų kai ką girdėjęs, ir todėl, regis, jo širdyje įvyko teigiamų pokyčių. Tokią išvadą galima daryti iš to, ko jis paskui maldavo Jėzaus: „Prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę.“ Kaip Jėzus Kristus atsakė į tą nuoširdų prašymą? „Iš tiesų sakau tau šiandien: su manimi būsi rojuje“, – pažadėjo jis (Luko 23:41–43; NW).
Tik pagalvokite: kone paskutiniais savo ištartais žodžiais, kol dar gyveno žemėje kaip žmogus, Jėzus parodė gailestingumą vyrui, pripažinusiam, jog nusipelno mirties bausmės. Kaip tai įkvepia! Todėl galime nė neabejoti, kad tiek Jėzus Kristus, tiek jo Tėvas, Jehova, bus maloningi kiekvienam, kas rodo tikrą atgailą, nesvarbu ką žmogus būtų padaręs praeityje (Romiečiams 4:7).
(Luko 24:34) Tie sakė: „Viešpats tikrai buvo prikeltas ir pasirodė Simonui!“
„Pažinti Kristaus meilę“
17 Bene geriausiai Jėzaus atlaidumas matomas iš jo elgesio su apaštalu Petru. Nėra abejonių, kad Petras labai mylėjo Jėzų. Nisano 14-ąją, paskutinę Jėzaus gyvenimo naktį, Petras jam pasakė: „Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su tavimi eiti ir į kalėjimą, ir į mirtį!“ Tačiau vos po kelių valandų jis triskart išsigynė pažįstąs Jėzų! Biblijoje rašoma, kad Petrui trečiąkart jo išsigynus, „Viešpats atsigręžė ir pažvelgė į Petrą“. Suvokęs, ką padarė, šis „išėjo laukan ir karčiai pravirko“. Jėzui mirus Petras turbūt svarstė: „Ar mano Viešpats man atleido?“ (Luko 22:33, 61, 62)
18 Atsakymo ilgai laukti neteko. Nisano 16-osios rytą Jėzus buvo prikeltas ir, veikiausiai tą pačią dieną, pasirodė Petrui. (Luko 24:34; 1 Korintiečiams 15:4–8) Kodėl Jėzui taip rūpėjo jo išsigynęs apaštalas? Nes norėjo patikinti atgailaujantį Petrą, kad jį myli ir brangina. O paskui parodė Petrui dar didesnį dėmesį.
Ką vertinga radome
(Luko 23:31) Juk jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas laukia nudžiūvusio?
nwtsty Lk 23:31 komentaras
žaliam medžiui [...] kas laukia nudžiūvusio: Jėzus turėjo omenyje žydų tautą. Ji buvo tarsi mirštantis medis, dar turintis šiek tiek žalumos, nes tautoje buvo Jėzus ir nemažai jį įtikėjusių žydų. Tačiau Jėzui netrukus bus įvykdyta mirties bausmė, o ištikimi žydai bus patepti šventąja dvasia ir taps dvasinio Izraelio nariais (Rom 2:28, 29; Gal 6:16). Tada Izraelio tauta, tarsi nudžiūvęs medis, bus dvasiškai mirusi (Mt 21:43).
(Luko 23:33) Jie atėjo į vietą, vadinamą „Kaukole“, ir ten pakabino jį ant stulpo, taip pat piktadarius – vieną iš dešinės, kitą iš kairės.
nwtsty vaizdinė medžiaga
Vinis kulnikaulyje
Nuotraukoje matome žmogaus kulnikaulį, pervertą geležine vinimi, kurios ilgis 11,5 cm. Tai yra kopija; originalas rastas 1968 metais kasinėjant šiaurinę Jeruzalę. Jis priskiriamas Romos imperijos laikotarpiui. Šis radinys patvirtina, kad mirti ant stulpo nubaustą žmogų kartais prikaldavo vinimis. Galbūt panašiomis vinimis Romos kareiviai prikalė prie stulpo Jėzų Kristų. Kulnikaulis rastas akmeniniame karste, vadinamame osuarijumi, į kurį sudėdavo mirusio žmogaus sudžiūvusius kaulus, kūnui suirus. Tai liudija, kad asmuo, nubaustas mirti prikalant prie stulpo, galėjo būti palaidotas.