mwbr18.11 Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
LAPKRIČIO 5–11 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | JONO 20–21
„Ar myli mane labiau negu šitas?“
(Jono 21:1–3) Paskui Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberiados ežero. Pasirodė jis šitaip. 2 Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnūs ir du kiti jo mokiniai buvo drauge. 3 Simonas Petras jiems tarė: „Einu žvejoti.“ Jie pasakė jam: „Ir mes einame su tavimi.“ Jie išėjo, susėdo į valtį, tačiau tą naktį nieko nepagavo.
(Jono 21:4–14) Rytui auštant pakrantėje pasirodė bestovįs Jėzus, bet mokiniai nesuprato, kad tai Jėzus. 5 Jėzus jiems ir sako: „Vaikeliai, neturite ko valgyti?“ Tie atsakė: „Ne.“ 6 Jis tarė jiems: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties ir pagausite.“ Jie užmetė ir nebepajėgė jo ištraukti dėl žuvų gausybės. 7 Mokinys, kurį Jėzus mylėjo, Petrui pasakė: „Tai Viešpats!“ Išgirdęs, jog tai Viešpats, Simonas Petras apsivilko palaidinę, mat buvo neapsirengęs, ir šoko į ežerą. 8 O kiti mokiniai atplaukė valtele, tempdami tinklą su žuvimi, nes jie buvo netoli nuo kranto, tik apie du šimtus uolekčių. 9 Išlipę į krantą, jie pamatė rusenančias anglis ir ant jų padėtos žuvies, taip pat duonos. 10 Jėzus jiems tarė: „Atneškite žuvų, kurių ką tik pagavote.“ 11 Simonas Petras įlipo į valtį ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų; jų buvo šimtas penkiasdešimt trys. Ir nors jų buvo tiek daug, tinklas neplyšo. 12 Jėzus jiems pasakė: „Eikite šen, papusryčiaukite.“ Nė vienas iš mokinių nedrįso jo pasiteirauti: „Kas tu esi?“, mat jie pažino, kad tai Viešpats. 13 Jėzus priėjęs paėmė duonos ir davė jiems, taip pat ir žuvies. 14 Tai buvo jau trečias kartas, kai Jėzus pasirodė mokiniams prikeltas iš mirusiųjų.
(Jono 21:15–19) Kai jie papusryčiavo, Jėzus tarė Simonui Petrui: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitàs?“ Jis jam atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad esi man brangus.“ Jėzus tarė jam: „Maitink mano ėriukus.“ 16 Jis ir vėl jo klausė, antrą kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Tas atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad esi man brangus.“ Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano aveles.“ 17 Jis paklausė jo trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar aš tau brangus?“ Petras nuliūdo, kad trečią kartą Jėzus jo paklausė: „Ar aš tau brangus?“ Tad jis jam tarė: „Viešpatie, tu viską žinai. Žinai, kad esi man brangus.“ Jėzus jam pasakė: „Maitink mano aveles. 18 Iš tiesų, iš tiesų tau sakau: kai buvai jaunesnis, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. Bet kai pasensi, ištiesi savo rankas, kitas tave sujuos ir ves, kur nenori.“ 19 Taip sakydamas, jis nurodė, kokia mirtimi Petras pašlovins Dievą. Tai pasakęs, jis jam tarė: „Sek paskui mane.“
nwtsty Jn 21:15, 17 komentarai
Jėzus tarė Simonui Petrui: šis pokalbis tarp Jėzaus ir Petro įvyko neilgai trukus po to, kai Petras tris kartus išsigynė Jėzaus. Kad sužinotų, ką apaštalas jam jaučia, Jėzus uždavė tris klausimus; po trečiojo „Petras nuliūdo“ (Jn 21:17). Jn 21:15–17 pavartoti du skirtingi graikiški žodžiai: agapao, verčiamas „mylėti“, ir phileo – „branginti“. Jėzus dukart Petro paklausė: „Ar myli mane?“ Abiem atvejais šis nuoširdžiai atsakė, kad Jėzus jam „brangus“. Paskutinį kartą Jėzus paklausė: „Ar aš tau brangus?“ Ir vėl Petras patvirtino, kad taip. Kassyk išgirdęs teigiamą atsakymą Jėzus pabrėždavo, kad ta meilė turėtų skatinti Petrą dvasiškai maitinti ir ganyti „ėriukus“ bei „aveles“, tai yra Jėzaus mokinius (Jn 21:16, 17; 1 Pt 5:1–3). Jėzus leido Petrui tris kartus patvirtinti, kad jį myli, ir tada pavedė jam užduotį rūpintis avimis. Taip Jėzus aiškiai parodė, jog atleido Petrui už tai, kad tris sykius jo išsigynė.
ar myli mane labiau negu šitàs? Pasakymą „labiau negu šitas“ originalo kalba galima suprasti keleriopai. Kai kurie biblistai mano, kad Jėzus paklausė „ar myli mane labiau negu šiuos mokinius?“ arba „ar myli mane labiau negu šie mokiniai?“. Tačiau labiau tikėtina, kad ši frazė reiškia „ar myli mane labiau negu šiuos dalykus?“, tai yra sugautas žuvis arba viską, kas susiję su žvejojimo verslu. Taigi pagrindinė mintis būtų: „Ar myli mane labiau negu materialinius dalykus ar siekius? Jei taip, ganyk mano ėriukus.“ Turint omenyje Petro praeitį, tai tinkamas klausimas. Nors Petras buvo vienas iš pirmų Jėzaus mokinių (Jn 1:35–42), jis ne iškart pradėjo nuolatos vaikščioti su Jėzumi, grįžo prie žvejybos. Po kelių mėnesių Jėzus pasiūlė Petrui palikti tą daug laiko atimantį verslą ir tapti žmonių „žveju“ (Mt 4:18–20; Lk 5:1–11). Po Jėzaus mirties Petras vėl nuėjo žvejoti, o su juo ir kiti apaštalai (Jn 21:2, 3). Taigi Jėzus, matyt, norėjo padėti Petrui suprasti, kad šis turi priimti svarbų sprendimą: ar pirmenybę savo gyvenime teiks žvejybos verslui, kurį vaizduoja ką tik sugautos žuvys, ar dvasiniam Jėzaus ėriukų, arba sekėjų, maitinimui (Jn 21:4–8).
trečią kartą: Petras išsižadėjo savo Viešpaties tris kartus; Jėzus davė jam galimybę tris kartus atsakyti, ar jį myli. Kai Petras patikino jį, jog myli, Jėzus liepė jam parodyti tą meilę darbais – dievatarnystei skirti pirmą vietą savo gyvenime. Drauge su kitais vyresniaisiais Petras turėjo maitinti, stiprinti ir ganyti Kristaus ištikimų sekėjų kaimenę. Ją sudarė dvasia pateptieji, bet juos vis tiek reikėjo dvasiškai stiprinti (Lk 22:32).
Ką vertinga radome
(Jono 20:17) Jėzus pasakė: „Nebelaikyk manęs, aš juk dar nepakilau pas Tėvą. Eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš kylu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą.’“
nwtsty Jn 20:17 komentaras
Nebelaikyk manęs: graikiškas veiksmažodis haptomai gali reikšti „liesti“ arba „tvirtai laikytis įsikibus; kabintis“. Kai kas Jėzaus žodžius verčia „neliesk manęs“. Tačiau Jėzus tikriausiai nedraudė Marijai Magdalietei jo liesti, nes jis neprieštaravo, kai kitos moterys pamačiusios jį prikeltą „apkabino jam kojas“ (Mt 28:9). Atrodo, Marija Magdalietė bijojo, kad Jėzus tuoj pakils į dangų. Trokšdama būti su Viešpačiu, ji tvirtai į jį įsikibo, neleido jam eiti. Patikindamas Mariją, kad dar neiškeliauja, Jėzus liepė paleisti jį ir eiti paskelbti jo mokiniams žinią apie jo prikėlimą.
(Jono 20:28) Tomas atsiliepdamas jam sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“
nwtsty Jn 20:28 komentaras
Mano Viešpats ir mano Dievas! Kai kurie biblistai mano, kad ši jausminga nuostaba, išsakyta Jėzui, iš tikrųjų yra skirta Dievui, jo Tėvui. Kiti tvirtina, kad sprendžiant iš graikiško teksto šie žodžiai skirti Jėzui. Šiaip ar taip, norint išsiaiškinti pasakymo „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ reikšmę, reikia turėti omenyje viso Šventojo Rašto kontekstą. Kadangi, kaip rašoma tame pačiame pasakojime, anksčiau Jėzus prašė jo mokiniams perduoti žinią „aš kylu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą“, nėra pagrindo manyti, kad Tomas Jėzų laikė visagaliu Dievu. Jis buvo girdėjęs, kaip Jėzus meldėsi savo Tėvui ir vadino jį „vieninteliu tikruoju Dievu“ (Jn 17:1–3). Taigi Tomas sušuko Jėzui „mano Dievas“ galbūt dėl šių priežasčių: laikė Jėzų dievu, bet ne visagaliu Dievu; arba, galimas dalykas, kreipėsi į Jėzų taip, kaip Dievo tarnai, priimdami Jehovos siųstus angelus, kaip rašoma hebrajiškuosiuose raštuose. Tomui buvo žinomi pasakojimai, kuriuose atskiri asmenys arba kartais patys Biblijos rašytojai su angelu kalbėdavo lyg su Dievu Jehova. (Palygink su Pr 16:7–11, 13; 18:1–5, 22–33; 32:25–31 [32:24–30, Brb]; Ts 6:11–15; 13:20–22.) Veikiausiai Tomui Jėzus buvo Dievo atstovas ir kalbėtojas, todėl jis sušuko „mano Dievas“.
LAPKRIČIO 12–18 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | APAŠTALŲ DARBŲ 1–3
„Šventoji dvasia išliejama krikščionių bendruomenei“
(Apaštalų darbų 2:1–8) Atėjus Sekminių dienai, visi drauge buvo vienoje vietoje. 2 Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, lyg pučiančio smarkaus vėjo. Jo prisipildė visas namas, kur jie sėdėjo. 3 Jie išvydo tarsi ugnies liežuvius ir tie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. 4 Visi tapo kupini šventosios dvasios ir ėmė kalbėti kitomis kalbomis, kaip dvasia jiems davė prabilti. 5 Jeruzalėje buvo apsigyvenę žydų iš visų tautų po dangumi, dievobaimingų vyrų. 6 Tam garsui pasigirdus, susirinko daugybė žmonių. Jie buvo suglumę, nes girdėjo juos kalbant kiekvienas savo kalba. 7 Apstulbinti ir stebėdamiesi, jie sakė: „Argi štai visi šitie, kurie kalba, nėra galilėjiečiai? 8 Tai kaipgi mes girdime juos kiekvienas savo gimtąja kalba?
(Apaštalų darbų 2:14) Petras su vienuolika atsistojęs prabilo į juos pakeltu balsu: „Judėjos vyrai ir visi Jeruzalės gyventojai! Tebūna jums tai žinoma, – įsiklausykite į mano žodžius!
(Apaštalų darbų 2:37, 38) Tie žodžiai vėrė jiems širdį ir jie klausinėjo Petrą bei kitus apaštalus: „Vyrai, broliai, ką mums daryti?“ 38 Petras jiems tarė: „Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad jums būtų atleistos nuodėmės, ir gausite šventosios dvasios dovaną.
(Apaštalų darbų 2:41) Taigi tie, kurie noriai priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, — taip tą dieną prisidėjo apie trys tūkstančiai sielų.
(Apaštalų darbų 2:42–47) Ir jie atsidėję laikėsi apaštalų mokymo, dalijosi visa kuo, vaišinosi, meldėsi. 43 Visas sielas ėmė baimė ir per apaštalus buvo daroma daug stebuklų bei ženklų. 44 Visi įtikėjusieji laikėsi drauge ir visa turėjo bendra. 45 Jie pardavinėjo savo nuosavybę bei turtą ir dalijo visiems, kiek kam reikėjo. 46 Diena iš dienos jie sutartinai rinkosi šventykloje, ir lauždami duoną tai vienuose, tai kituose namuose drauge vaišinosi su džiugesiu ir atvira širdimi, 47 liaupsino Dievą, ir visi žmonės buvo jiems palankūs. O Jehova kasdien gausino jų gretas tais, kurie buvo gelbėjami.
w86-E 12/1 p. 29, pstr. 4–5, 7
Širdį džiuginančios aukos
Jau pačią pirmą dieną, kai 33 mūsų eros metais buvo įkurta krikščionių bendruomenė, 3000 naujai pasikrikštijusiųjų drauge su visais „dalijosi visa kuo, vaišinosi, meldėsi“. To reikėjo, kad laikydamiesi apaštalų mokymo galėtų augti tikėjimu (Apaštalų darbų 2:41, 42).
Tiek žydai, tiek prozelitai į Jeruzalę buvo atvykę švęsti Sekminių. Tačiau tie, kurie tapo krikščionimis, troško pasilikti ten ilgesnį laiką ir įgyti daugiau žinių, sustiprinti savo tikėjimą. Juos reikėjo apgyvendinti ir pamaitinti. Kai kurie iš atvykusiųjų neturėjo pasiėmę pakankamai lėšų, o kai kas turėjo daugiau, nei reikėjo. Todėl buvo nuspręsta sunešti lėšas į bendrą kasą ir paremti tuos, kas stokojo (Apaštalų darbų 2:43–47).
Žmonės parduodavo savo nekilnojamąjį turtą ir dalydavosi su kitais savanoriškai. Niekas nebuvo verčiamas parduoti ir paaukoti savo nuosavybę; niekas nebuvo raginamas tapti varguoliu. Nesakoma, kad turtingi bendratikiai parduodavo visą savo nuosavybę ir tapdavo beturčiais. Tiesiog matydami susiklosčiusią padėtį ir užjausdami tikėjimo draugus, jie kai ką parduodavo ir paaukodavo viską, ką už tai gaudavo, kad prisidėtų prie Karalystės augimo. (Palygink su 2 Korintiečiams 8:12–15.)
Ką vertinga radome
(Apaštalų darbų 3:15) o didįjį gyvenimo Vedlį nužudėte. Bet Dievas prikėlė jį iš mirusiųjų, ir mes esame to liudytojai.
it-2-E p. 61, pstr. 1
Jėzus Kristus
„Didysis gyvenimo Vedlys.“ Dangiškojo Tėvo malonė žmonėms pasireiškė tuo, kad Jėzus Kristus paaukojo savo, tobulo žmogaus, gyvybę. Dėl tos išperkamosios aukos jo išrinktiesiems sekėjams atsivėrė galimybė kartu su juo valdyti dangaus Karalystėje, o kitiems žmonėms – būti žemiškais tos Karalystės valdiniais (Mt 6:10; Jn 3:16; Ef 1:7; Hbr 2:5; žiūrėk IŠPIRKA). Taip Jėzus tapo visos žmonijos „didžiuoju gyvenimo Vedliu“ (Apd 3:15). Čia pavartotas graikiškas žodis paprastai reiškia vadą; giminingu žodžiu buvo vadinamas Izraelio tautos vadas Mozė (Apd 7:27, 35).
(Apaštalų darbų 3:19) Tad atgailaukite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės, kad nuo Jehovos veido ateitų atgaivos laikai
Dievas „pasiruošęs atleisti“
14 Kaip Jehova atleidžia, rašoma ir Apaštalų darbų 3:19: „Tad atgailokite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės“ (kursyvas mūsų). Žodis „išdildytos“ verčiamas iš graikiško veiksmažodžio, reiškiančio „ištrinti, ... atšaukti arba sunaikinti“. Pasak kai kurių mokslininkų, tai reiškia, pavyzdžiui, ištrinti rašytinį tekstą. Kaip? Senovėje rašalą paprastai darydavo iš anglies, dervos ir vandens. Ką tik parašytą tekstą buvo galima lengvai nuvalyti drėgna kempine. Tikrai puikiai nusakytas Jehovos gailestingumas. Atleisdamas nuodėmes Dievas tarsi paima kempinę ir jas nutrina.
LAPKRIČIO 19–25 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | APAŠTALŲ DARBŲ 4–5
„Jie ėmė drąsiai skelbti Dievo žodį“
(Apaštalų darbų 4:5–13) Kitą dieną Jeruzalėje susirinko jų vadovai, vyresnieji ir Raštų žinovai, 6 įskaitant aukštąjį kunigą Aną, taip pat Kajafą, Joną, Aleksandrą ir visus iš aukštojo kunigo giminės. 7 Pasistatę apaštalus viduryje, jie paklausė: „Kokia galia arba kieno vardu tai padarėte?“ 8 Tada Petras, kupinas šventosios dvasios, į juos prabilo: „Tautos vadovai ir vyresnieji! 9 Jei šiandien dėl geradarystės sergančiam žmogui esame tardomi ir norite žinoti, kieno dėka jis pagijo, 10 tebūna visiems jums ir visai Izraelio liaudžiai žinoma, kad tai padaryta Jėzaus Kristaus, Nazariečio, vardu. Jūs prikalėte jį prie stulpo, bet Dievas jį iš mirusiųjų prikėlė. Tai jo dėka šis žmogus stovi jūsų akivaizdoje sveikas. 11 Jis yra ‘akmuo, kurį jūs, statytojai, paniekinote ir kuris tapo viršutiniu kertiniu akmeniu’. 12 Ir nė viename kitame nėra išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, – tik per jį turime būti išgelbėti.“ 13 Matydami Petrą ir Joną taip drąsiai kalbančius ir supratę, kad jie tėra nemokyti, paprasti žmonės, jie stebėjosi; be to, atpažino juodu buvus kartu su Jėzumi.
w08 9/1 p. 15, rėmelis
Nuo sakytinio žodžio iki šventųjų tekstų. Rašymas ir pirmieji krikščionys
Ar tai reiškia, kad apaštalai buvo beraščiai?
Jeruzalės valdininkai ir seniūnai, „matydami Petrą ir Joną drąsiai kalbant ir patyrę, kad tai paprasti, nemokyti žmonės, [...] labai stebėjosi“ (Apaštalų darbų 4:13). Ar tai reiškia, kad apaštalai tikrai buvo neraštingi? Apie tokią kai kurių skleidžiamą nuomonę The New Interpreter’s Bible komentuojama: „Šių žodžių nereikėtų suprasti paraidžiui, – kad Petras [ir Jonas] buvo bemoksliai ir nemokėjo rašyti ar skaityti. Čia tiesiog pabrėžiamas didžiulis klasinis skirtumas tarp apaštalų ir tų, kurie juos teisė.“
Apaštalų darbų knygos apžvalga
4:13. Ar Petras ir Jonas buvo beraščiai, neišsilavinę? Ne. Juos vadino „paprastais, nemokytais“, nes nebuvo lankę religinės rabinų mokyklos.
(Apaštalų darbų 4:18–20) Tuomet jie juodu pasišaukė ir paliepė niekur Jėzaus vardu nekalbėti ir nemokyti. 19 Bet Petras ir Jonas jiems atsakė: „Ar teisinga Dievo akivaizdoje klausyti jūsų, o ne Dievo, patys spręskite. 20 O mes negalime liautis kalbėję apie tai, ką matėme ir girdėjome.“
(Apaštalų darbų 4:23–31) Paleisti juodu nuėjo pas saviškius ir papasakojo, ką jiems sakė aukštieji kunigai ir vyresnieji. 24 Kai anie tai išklausė, visi kaip vienas pakėlė balsus kreiptis į Dievą: „Visavaldi, tu esi tas, kuris padarei dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose, 25 ir kuris per šventąją dvasią ištarei mūsų protėvio Dovydo, savo tarno, lūpomis: ‘Ko įsišėlo tautos, ko žmonės tuštybes rezga? 26 Žemės karaliai išsirikiavo ir valdovai visi kaip vienas susibūrė prieš Jehovą ir jo pateptąjį.’ 27 Išties, ir Erodas, ir Poncijus Pilotas su kitataučiais ir Izraelio žmonėmis susibūrė šiame mieste prieš tavo šventąjį tarną Jėzų, kurį patepei, 28 kad padarytų, kas tavo ranka ir valia buvo iš anksto skirta įvykti. 29 Todėl dabar, Jehova, pažvelk į jų grasinimus ir suteik savo vergams visą drąsą skelbti tavo žodį, 30 kai tu ištiesta ranka gydysi ir tavo šventojo tarno Jėzaus vardu bus daromi ženklai bei stebuklai.“ 31 Jiems karštai pasimeldus, vieta, kur jie buvo susirinkę, sudrebėjo. Visi iki vieno prisipildė šventosios dvasios ir ėmė drąsiai skelbti Dievo žodį.
it-1-E p. 128, pstr. 3
Apaštalas
Veikla krikščionių bendruomenėje. Sekminių dieną gavę Dievo šventosios dvasios apaštalai buvo labai sustiprinti. Iš pirmų penkių Apaštalų darbų knygos skyrių sužinome, kokie bebaimiai jie buvo, kaip drąsiai skelbė gerąją naujieną apie Karalystę bei Jėzaus prisikėlimą, nors vietiniai valdovai juos sodino į kalėjimą, nuplakdindavo, net grasindavo mirtimi. Pirmomis dienomis po Sekminių aktyvus apaštalų vadovavimas veikiant šventajai dvasiai lėmė neįtikėtiną krikščionių bendruomenės augimą (Apd 2:41; 4:4). Pirmiausia jie visą dėmesį sutelkė į gerosios naujienos skelbimą Jeruzalėje, vėliau ėmė darbuotis ir Samarijoje, o laikui bėgant – visame anuomet žinomame pasaulyje (Apd 5:42; 6:7; 8:5–17, 25; 1:8).
Ką vertinga radome
(Apaštalų darbų 4:11) Jis yra ‘akmuo, kurį jūs, statytojai, paniekinote ir kuris tapo viršutiniu kertiniu akmeniu’.
it-1-E p. 514, pstr. 4
Viršutinis kertinis akmuo
Psalmyno 118:22 sakoma, jog akmuo, kurį statytojai atmes, taps „kertiniu akmeniu“ (hebr. roš pinnah). Jėzus citavo šią pranašystę ir pritaikė ją sau – save pavadino „viršutiniu kertiniu akmeniu“ (gr. kephale gonias, „kertės galva“) (Mt 21:42; Mk 12:10, 11; Lk 20:17). Kaip aiškiai matomas viršutinis kertinis pastato akmuo, taip Jėzus Kristus yra pateptųjų krikščionių bendruomenės, prilyginamos dvasinei šventyklai, vainikuojantis akmuo. Apaštalas Petras Psalmyno 118:22 irgi pritaikė Jėzui paaiškindamas, kad būtent Jėzus yra akmuo, kurį žmonės atmetė, o Dievas padarė „viršutiniu kertiniu akmeniu“ (Apd 4:8–12; taip pat žiūrėk 1 Pt 2:4–7).
(Apaštalų darbų 5:1) O vienas vyras, vardu Ananijas, su savo žmona Sapfyra pardavęs sklypą,
Ir Petras, ir Ananijas melavo. Kokia iš to pamoka?
Ananijas su žmona irgi parduoda savo sklypą, kad padėtų naujiems Jėzaus mokiniams. Atnešęs pinigus apaštalams Ananijas tvirtina, kad tai viskas, ką gavo. Bet iš tikrųjų taip nėra. Dalį pinigų jis pasiliko sau. Tai sužinojęs iš Dievo, Petras Ananijui sako: „Tu pamelavai ne žmonėms, bet Dievui!“ Ananijas čia pat susmunka ir miršta. Po kokių trijų valandų ateina ir jo žmona. Nežinodama, kas nutiko jos vyrui, ji irgi pameluoja ir krenta negyva.
LAPKRIČIO 26–GRUODŽIO 2 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | APAŠTALŲ DARBŲ 6–8
„Naujai įkurta krikščionių bendruomenė išbandoma“
(Apaštalų darbų 6:1) Tomis dienomis, mokinių skaičiui augant, graikakalbiai žydai ėmė murmėti prieš žydus, kalbančius hebrajiškai, nes kasdien skirstant maistą būdavo pamirštamos jų našlės.
„Privalu klausyti Dievo, o ne žmonių“
17 Neseniai įsikūrusioje krikščionių bendruomenėje netikėtai iškilo viena problema. Kokia? Jeruzalėje tarp pasikrikštijusių mokinių buvo nemažai atvykėlių iš svetur. Jie norėjo pasisemti daugiau žinių, todėl kurį laiką pasiliko mieste. Vietiniai krikščionys mielai aukojo lėšų, kad šiems bendratikiams netrūktų maisto ir kitų būtiniausių dalykų (Apd 2:44–46; 4:34–37). Bet čia susidarė kebli situacija: graikakalbiai žydai ėmė skųstis, kad „skirstant maistą būdavo pamirštamos jų našlės“ (Apd 6:1). O našlių, kurios kalba hebrajiškai, nepamiršdavo. Matyt, pasireiškė diskriminacija – viena iš labiausiai bendruomenę skaldančių blogybių.
(Apaštalų darbų 6:2–7) Todėl dvylika sukvietė visą mokinių daugybę ir pasakė: „Nedera mums palikus Dievo žodį patarnauti prie stalų. 3 Taigi, broliai, parinkite iš savo tarpo septynis vyrus, turinčius gerą vardą, kupinus dvasios ir išminties. Mes paskirsime juos tvarkyti šių reikalų, 4 o patys atsidėsime maldai ir žodžio tarnystei.“ 5 Šie žodžiai patiko visai mokinių daugybei ir jie pasirinko Steponą – tikėjimo ir šventosios dvasios kupiną vyrą, Pilypą, Prochorą, Nikanorą, Timoną, Parmeną ir prozelitą iš Antiochijos Mikalojų. 6 Jie atvedė juos pas apaštalus, ir tie pasimeldę uždėjo ant jų rankas. 7 Taigi Dievo žodis toliau plito ir mokinių skaičius Jeruzalėje sparčiai augo. Tikėjimui pakluso ir didelis būrys kunigų.
„Privalu klausyti Dievo, o ne žmonių“
18 Apaštalai, kuriuos galėtume pavadinti tuomete vis didėjančios bendruomenės vadovaujančiąja taryba, suprato, kad jiems patiems būtų neišmintinga „palikus Dievo žodį patarnauti prie stalų“ (Apd 6:2). Todėl siekdami visa tai išspręsti apaštalai nurodė mokiniams išrinkti septynis vyrus, „kupinus dvasios ir išminties“, kuriuos galėtų paskirti „šiems reikalams“ (Apd 6:3). Pagalbininkų reikėjo sumanių, nes tarnyba atsakinga – tikriausiai teko ne vien dalyti maistą, bet ir skirstyti lėšas, pirkti įvairias prekes, tvarkyti apskaitą. Kad tų vyrų vardai graikiški, veikiausiai ne atsitiktinumas – tokie broliai nuskriaustoms našlėms kėlė pasitikėjimą. Su malda viską apsvarstę apaštalai nutarė, kad pasiūlytasis septynetas „šiems reikalams“ tinka.
(Apaštalų darbų 7:58–8:1) Išsivarę už miesto, pradėjo mesti į jį akmenis. Liudytojai savo apsiaustus pasidėjo prie kojų jauno vyro, vardu Saulius. 59 Mėtomas akmenimis, Steponas prašė: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“ 60 Tada, suklupęs, garsiu balsu sušuko: „Jehova, nekaltink jų dėl šitos nuodėmės!“ Ir, tai ištaręs, užmigo.
8 Saulius pritarė Stepono nužudymui. Tą dieną kilo smarkus Jeruzalės bendruomenės persekiojimas ir visi, išskyrus apaštalus, buvo išblaškyti po Judėjos ir Samarijos sritis.
Ką vertinga radome
(Apaštalų darbų 6:15) Visi sėdintys sinedrione įbedę akis žiūrėjo į jį ir matė, kad jo veidas – tarsi angelo.
„Steponas, kupinas malonės ir galios“
2 Gal Steponas šiurpsta iš baimės? Visai ne. Jis neįtikimai ramus. Net teisėjai stebisi. Akis įbedę žiūri, kad „jo veidas – tarsi angelo“ (Apd 6:15). Angelai yra Dievo pasiuntiniai ir neturi ko bijoti, jie tiesiog spinduliuoja ramybe. Steponas irgi kupinas vidinio tvirtumo – tai mato netgi jo nekenčiantys teisėjai. Kaip žmogus gali išlikti ramus tokiomis aplinkybėmis?
(Apaštalų darbų 8:26–30) O Pilypui Jehovos angelas pasakė: „Kelkis ir eik į pietus prie kelio, kuris leidžiasi iš Jeruzalės į Gazą.“ (Tai kelias per dykumą.) 27 Šis pakilęs nuėjo, ir štai – važiuoja eunuchas iš Etiopijos, aukštas etiopų karalienės, kandakės, valdininkas, atsakingas už visą jos iždą. Jis buvo nuvykęs į Jeruzalę pagarbinti Dievo, 28 o dabar važiavo atgal ir sėdėdamas vežime balsu skaitė pranašą Izaiją. 29 Dvasia tarė Pilypui: „Prieik ir laikykis šalia to vežimo.“ 30 Pilypas pribėgęs išgirdo jį skaitant pranašą Izaiją ir paklausė: „O ar tu supranti, ką skaitai?“
Skelbiama „geroji naujiena apie Jėzų“
16 Šiandien krikščionys yra tokie pat veiklūs kaip Pilypas. Jie liudija tiesą ne tik po namus, bet ir apskritai pasitaikius gerai progai, pavyzdžiui, kelionėje. Taip randa ne vieną doraširdį, trokštantį dvasinės atgaivos. Kad skelbėjai sutinka tokį žmogų, anaiptol ne visada yra tik laiko ir aplinkybių sutapimas. Juk Biblijoje aiškiai apreikšta, kad evangelizacijos darbui vadovaus angelai ir taip žinia pasieks „visas tautas, gimines, kalbas ir gentis“ (Apr 14:6). Svarbų angelų vaidmenį Jėzus pranašiškai nusakė palyginime apie kviečius ir piktžoles. Pjūties metu, tai yra baigiantis dabartinei santvarkai, pjovėjai angelai „išrankios iš jo karalystės viską, per ką suklumpama, ir tuos, kurie savivaliauja“ (Mt 13:37–41). Sykiu angelams paskirta surinkti visus, kuriuos Jehova nori pašaukti į savo organizaciją: būsimuosius dangaus Karalystės paveldėtojus, taip pat „milžinišką minią“ žmonių, simboliškai pavadintų „kitomis avimis“ (Apr 7:9; Jn 6:44, 65; 10:16).