mwbr20.06 Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
BIRŽELIO 1–7 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | PRADŽIOS 44–45
„Juozapas savo broliams atleido“
(Pradžios 44:1, 2) Paskui savo namų prižiūrėtojui Juozapas paliepė: „Pripilk šių vyrų maišus grūdų, kiek tik galima panešti, ir viršuje sudėk kiekvieno pinigus. 2 O į jauniausiojo maišą, kartu su pinigais, kuriais atsiskaitė už grūdus, įdėk ir mano taurę, tą sidabrinę.“ Prižiūrėtojas viską padarė, kaip Juozapas liepė.
„Nejau aš esu Dievo vietoje?“
Šitaip Juozapas paspendė broliams spąstus. Jis įsakė juos vytis, suimti ir apkaltinti taurės vagyste. Kai ji buvo rasta Benjamino maiše, visi buvo sugrąžinti pas Juozapą. Dabar jis turėjo progą įsitikinti, kokie išties yra jo broliai. Už visus kalbėjo Judas. Jis maldavo pasigailėti ir net pasiūlė, kad visi vienuolika liktų vergais Egipte. Bet Juozapas pareiškė, kad vergu Egipte turi likti tik Benjaminas, o visi kiti gali keliauti namo (Pradžios 44:2–17).
Judas ėmė karštai maldauti: „Jis likęs vienas iš savo motinos vaikų, užtat tėvas jį labai myli.“ Juozapą tie žodžiai turėjo labai sujaudinti. Juk jis buvo vyresnis mylimos Jokūbo žmonos Rachelės sūnus; ji mirė gimdydama Benjaminą. Juozapas, kaip ir jo tėvas, matyt, brangino savo motinos, Rachelės, atminimą. Galbūt dėl to Benjaminas Juozapui buvo dar brangesnis (Pradžios 35:18–20; 44:20).
Judas nepaliovė maldavęs nepalikti Benjamino vergijoje ir net pasisiūlė vietoje jo vergauti pats. Galiausiai širdį veriantį maldavimą užbaigė tokiais žodžiais: „Kaip aš galiu grįžti pas savo tėvą, jei jauniausiojo nėra su manimi? Negalėčiau pakelti, matydamas savo tėvo kančią“ (Pradžios 44:18–34). Buvo akivaizdu, kaip šis vyras pasikeitė. Jis parodė ne tik atgailą, bet ir pasigėrėtiną atjautą, nesavanaudiškumą, gailestį.
Juozapas nebeištvėrė – turėjo išlieti susikaupusias emocijas. Atleidęs tarnus, ėmė raudoti taip garsiai, kad buvo girdėti ir faraono rūmuose. Tada prisipažino: „Aš jūsų brolis Juozapas.“ Jis apkabino apstulbusius brolius ir nuoširdžiai atleido už tai, ką šie buvo jam padarę (Pradžios 45:1–15). Juozapas pasielgė kilniai, sekdamas Jehova, kuris kilniaširdiškai atleidžia (Psalmyno 86:5). Ar mes elgiamės panašiai?
(Pradžios 44:33, 34) Tad prašyčiau leisti savo tarnui pasilikti vietoj berniuko ir būti šeimininko vergu, o berniukas tegul keliauja su savo broliais. 34 Kaipgi galėčiau grįžti pas tėvą be berniuko? Negalėčiau žiūrėti, kaip tėvas kenčia.“
(Pradžios 45:4, 5) „Prieikite prie manęs arčiau“, – kvietė Juozapas brolius, ir šie priėjo. „Aš esu Juozapas, jūsų brolis, kurį pardavėte į Egiptą, – sakė jis. – 5 Bet nesikrimskite, nekaltinkite vienas kito, kad mane pardavėte. Pats Dievas siuntė mane pirma jūsų, kad būtų išgelbėta jūsų gyvybė.
Ką vertinga radome
(Pradžios 44:13) Broliai persiplėšė drabužius ir, sukėlę nešulius ant asilų, grįžo į miestą.
it-2-E p. 813
Persiplėšti drabužius
Žydai, taip pat kiti rytiečiai, persiplėšdami drabužį dažniausiai išreikšdavo savo sielvartą, ypač sužinoję apie artimo giminaičio mirtį. Paprastai apykaklę iš priekio įplėšdavo tiek, kad būtų apnuoginta viršutinė krūtinės dalis. Drabužis nebuvo perplėšiamas nuo viršaus iki apačios, todėl likdavo tinkamas dėvėti.
Biblijoje toks paprotys pirmą kartą paminėtas pasakojime apie vyriausią Jokūbo sūnų Rubeną. Grįžęs prie šulinio, į kurį buvo įmestas Juozapas, ir jo ten neradęs, Rubenas persiplėšė drabužius ir tarė: „Vaiko nebėra! Kur aš dabar dėsiuosi?!“ Ant pirmagimio Rubeno pečių krito visa atsakomybė už jaunesnį brolį. Jų tėvas Jokūbas, išgirdęs apie tariamą sūnaus mirtį, irgi persiplėšė drabužius, susijuosė ašutine ir ėmė gedėti (Pr 37:29, 30, 34). Taip pat Egipte, kai Benjaminas buvo apkaltintas vagyste, jo broliai iš sielvarto persiplėšė drabužius (Pr 44:13).
(Pradžios 45:5–8) Bet nesikrimskite, nekaltinkite vienas kito, kad mane pardavėte. Pats Dievas siuntė mane pirma jūsų, kad būtų išgelbėta jūsų gyvybė. 6 Dabar tik antri bado metai krašte. Laukia dar penkeri, kai nebus nei ariama, nei derliaus nuimama. 7 Tačiau Dievas mane siuntė pirma jūsų, kad apsaugotų jūsų šeimyną ir kad patyrę didį išgelbėjimą liktumėte gyvi. 8 Taigi, ne jūs mane čia atsiuntėte, o Dievas – kad paskirtų mane faraono vyriausiuoju patarėju, visų jo namų šeimininku ir viso Egipto krašto valdytoju.
Nekenčiami be priežasties
15 Kas padės nepasiduoti apmaudui, jei kas nors be priežasties mūsų nekenčia? Nepamiršk, kad mūsų pagrindiniai priešininkai yra Šėtonas ir demonai. (Efeziečiams 6:12) Nors kai kurie persekioja mus sąmoningai, daugelis užsipuola dėl menko supratimo arba paskatinti kitų. (Danieliaus 6:4–16; 1 Timotiejui 1:12, 13) Jehova trokšta, kad „visokie žmonės“ galėtų ‘būti išgelbėti ir pasiektų tiesos pažinimą’. (1 Timotiejui 2:4, NW, Brb) Juk kai kurie buvę priešininkai dabar yra tikėjimo broliai, nes matė nepriekaištingą mūsų elgesį. (1 Petro 2:12) Dar galime pasimokyti iš Jokūbo sūnaus Juozapo. Nors šis jaunuolis labai nukentėjo nuo savo brolių, nejautė jiems priešiškumo. Kodėl? Jis suprato, kad Jehova leido įvykiams taip klostytis įgyvendindamas savo tikslus. (Pradžios 45:4–8) Panašiai ir mums Jehova gali leisti patirti neteisybę, kurią pajėgiame ištverti, kad būtų pašlovintas jo vardas. (1 Petro 4:16)
BIRŽELIO 8–14 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | PRADŽIOS 46–47
„Maistas per badmetį“
(Pradžios 47:13) Visame tame krašte nebeliko maisto, nes badas buvo smarkus. Egipto šalį ir Kanaano šalį badas labai nualino.
w87-E 5/1 p. 15, pstr. 2
Juozapas išgelbsti gyvybes per badmetį
2 Baigėsi septyneri gausaus derliaus metai ir, kaip buvo išpranašavęs Jehova, badas apėmė Egiptą ir „visą žemę“. Kai badaujantys egiptiečiai ėmė prašyti faraoną duonos, šis jiems pasakė: „Eikite pas Juozapą ir darykite, ką jis jums nurodys.“ Juozapas egiptiečiams pardavinėjo grūdus, kol šie turėjo pinigų, o kai jų nebeliko, vietoj užmokesčio ėmė gyvulius. Galiausiai žmonės atėjo pas Juozapą ir kalbėjo: „Mainais už maistą imk mus pačius ir mūsų žemes. Būsime faraono vergai ir atiduosime jam savo žemes.“ Šitaip Juozapas supirko faraonui visą egiptiečių žemę (Pradžios 41:53–57; 47:13–20).
(Pradžios 47:16) Juozapas jiems kalbėjo: „Kad jau nebeturite pinigų, veskite čia savo gyvulius. Mainais už juos duosiu maisto.“
(Pradžios 47:19, 20) Nejau leisi mums mirti iš bado, pražūti tiek mums, tiek mūsų laukams? Mainais už maistą imk mus pačius ir mūsų žemes. Būsime faraono vergai ir atiduosime jam savo žemes. Duok mums sėklos, kad išgyventume, kad nepražūtume nei mes, nei mūsų žemės.“ 20 Taip Juozapas supirko faraonui visą egiptiečių žemę – vaduodamiesi nuo bado egiptiečiai ją pardavė. Visa žemė tapo faraono nuosavybe.
(Pradžios 47:23–25) Juozapas žmonėms sakė: „Jus ir jūsų žemes aš nupirkau faraonui. Užtat imkite sėklos ir apsėkite savo laukus. 24 Nuėmę derlių, atiduosite penktadalį faraonui, o keturios dalys liks jums, kad turėtumėte sėklos laukams apsėti ir maisto sau, savo namiškiams ir savo vaikams.“ 25 Žmonės atsakė: „Tu išgelbėjai mums gyvybę. Tebūna mums maloningas mūsų viešpats, ir mes vergausime faraonui.“
Dievo Karalystė įgyvendins žemėje Jehovos valią
11 Pagrindiniai poreikiai. Apie mūsų dienų pasaulį Biblijoje pranašauta: „Tikrai ateina dienos, – tai Viešpaties Dievo žodis, – kai siųsiu badą į kraštą. Ne duonos badą ar vandens troškimą, bet Dievo žodžių badą“ (Am 8:11). O ar tokį badą kenčia ir Dievo Karalystės piliečiai? Savo priešininkams Jehova per pranašą kalbėjo: „Štai mano tarnai valgys, o jūs kęsite alkį; mano tarnai gers, o jūs kęsite troškulį; mano tarnai džiaugsis, o jūs turėsite gėdytis“ (Iz 65:13). Ar matai, kaip šie žodžiai pildosi?
12 Kaip gausiai Jehova aprūpina mus visokiausiomis gėrybėmis! Kiek turime literatūros, kiek išleidžiama garso įrašų, vaizdo siužetų, filmų, kokia įvairi sueigų, kongresų programa, kiek daug visko gauname per mūsų interneto svetainę, – dvasios maisto tikrai nestokojame, priešingai nei šių dienų pasaulis (Ez 47:1–12; Jl 4:18 [3:18]). Koks džiaugsmas matyti, kaip Dievas tesi pažadą pasirūpinti pagrindiniais mūsų poreikiais! Ar vertini jo dovanas? Ar reguliariai maitiniesi nuo Jehovos stalo?
Ką vertinga radome
(Pradžios 46:4) Aš pats keliausiu su tavimi į Egiptą ir pats tave iš ten parvesiu. Ir Juozapas savo ranka užmerks tau akis.“
it-1-E p. 220, pstr. 1
Elgsena ir papročiai
Ranka užmerkti akis mirusiajam. Sakydamas Jokūbui „Juozapas savo ranka užmerks tau akis“ (Pr 46:4), Jehova turėjo omenyje, kad šis sūnus užmerks tėvui akis jam mirus, o tai dažniausiai buvo pirmagimio pareiga. Tad reikia manyti, kad šie Jehovos žodžiai leido Jokūbui suprasti, jog pirmagimystės teisė turi priklausyti Juozapui (1 Met 5:2).
(Pradžios 46:26, 27) Taigi žmonių, kilusių iš Jokūbo ir atkeliavusių su juo į Egiptą, buvo 66, neskaitant Jokūbo sūnų žmonų. 27 Juozapo sūnų buvo du, jie gimė jam Egipte. Iš viso Jokūbo namų žmonių į Egiptą atsikėlė 70.
nwtsty Apd 7:14 komentaras
Iš viso 75 žmonės. Sakydamas, kad į Egiptą atsikėlė iš viso 75 Jokūbo šeimos nariai, Steponas, matyt, necitavo jokios eilutės iš Hebrajiškųjų raštų. Masoretiniame šių raštų tekste tokio skaičiaus nerandame. Pr 46:26 sakoma: „Žmonių, kilusių iš Jokūbo ir atkeliavusių su juo į Egiptą, buvo 66, neskaitant Jokūbo sūnų žmonų.“ Toliau, 27 eilutėje, rašoma: „Iš viso Jokūbo namų žmonių į Egiptą atsikėlė 70.“ Vadinasi, skaičiuojama skirtingai: pirmu atveju tikriausiai įtraukiami vien tiesioginiai Jokūbo palikuoniai, antruoju – visi, kas su juo persikėlė į Egiptą. Jokūbo palikuonių skaičius, būtent 70, dar paminėtas Iš 1:5 ir Įst 10:22. Steponas greičiausiai priskaičiavo visus Jokūbo namiškius. Kai kurių manymu, į šį skaičių įeina Juozapo palikuonių Manaso ir Efraimo, paminėtų Septuagintoje, Pr 46:20, sūnūs ir jų sūnūs. Kiti teigia, kad į šį skaičių įtrauktos Jokūbo sūnų žmonos, nepriskaičiuotos Pr 46:26. Taigi daugiausia izraelitų galėjo būti 75. Ko gero, šis skaičius buvo pirmo amžiaus Hebrajiškųjų raštų kopijose. Biblistai seniai žinojo, kad skaičius 75 yra Septuagintoje, Pr 46:27 ir Iš 1:5. Štai XX amžiuje rastuose hebrajiškai parašytuose Negyvosios jūros ritiniuose, dviejuose Iš 1:5 fragmentuose, irgi nurodytas skaičius 75. Steponas, matyt, rėmėsi vienu iš tokių senovinių tekstų. Taigi esama įvairių nuomonių. Stepono pateiktas skaičius tiesiog rodo, kad į Jokūbo palikuonių gretas buvo įtraukiamas skirtingas žmonių skaičius.
BIRŽELIO 15–21 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | PRADŽIOS 48–50
„Pagyvenusieji gali daug ką papasakoti“
(Pradžios 48:21, 22) Paskui Izraelis Juozapui kalbėjo: „Kaip matai, aš mirštu, bet Dievas bus su jumis ir sugrąžins jus į protėvių žemę. 22 O tau žemės aš skiriu viena dalimi daugiau nei tavo broliams. Atiduodu tau dalį, kurią kalaviju ir lanku atkovojau iš amoritų.“
it-1-E p. 1246, pstr. 8
Jokūbas
Netrukus prieš mirtį Jokūbas palaimino du savo vaikaičius, Juozapo sūnus. Dievo vedamas, jis jaunesnį Efraimą iškėlė aukščiau už vyresnėlį Manasą. Tada Juozapui, turėjusiam gauti dvigubą pirmagimio paveldo dalį, Jokūbas pasakė: „Tau žemės aš skiriu viena dalimi daugiau nei tavo broliams. Atiduodu tau dalį, kurią kalaviju ir lanku atkovojau iš amoritų“ (Pr 48:1–22; 1 Met 5:1). Kadangi žemės sklypą netoli Sichemo Jokūbas iš Hamoro sūnų ne iškovojo, o nusipirko (Pr 33:19, 20), jo pažadas Juozapui, matyt, buvo pranašystė, kad ateityje patriarcho palikuoniai nukariaus Kanaano kraštą. Jokūbas minėtus žodžius pasakė su tokiu tvirtu tikėjimu, tarsi pats jau būtų tai padaręs savo kalaviju bei lanku. Dvigubas Juozapui skirtas žemės paveldas nukariautame krašte buvo duotas dviem giminėms: Efraimo ir Manaso.
(Pradžios 49:1) Jokūbas sukvietė savo sūnus ir tarė: „Prieikite visi prie manęs. Pasakysiu, kas jūsų laukia ateityje.
it-2-E p. 206, pstr. 1
Paskutinės dienos
Jokūbo pranašystė, ištarta mirties patale. Savo sūnums tardamas „prieikite visi prie manęs. Pasakysiu, kas jūsų laukia ateityje“, arba „dienų pabaigoje“ (išnaša), Jokūbas turėjo omenyje laiką, kai jo žodžiai ims pildytis (Pr 49:1). Daugiau nei prieš du šimtus metų Jehova Jokūbo seneliui Abromui (Abraomui) buvo pasakęs, kad jo palikuoniai 400 metų kęs priespaudą (Pr 15:13). Vadinasi, laikotarpis, Jokūbo pavadintas „dienų pabaiga“, turėjo prasidėti tik po to, kai praeis 400 priespaudos metų. Vėliau ši pranašystė turėjo išsipildyti ir dvasiniam „Dievo Izraeliui“ (Gal 6:16; Rom 9:6).
(Pradžios 50:24, 25) Vieną dieną Juozapas broliams tarė: „Netrukus mirsiu. Bet Dievas tikrai jūsų nepamirš. Jis išves jus iš šios žemės į kraštą, kurį prisiekė atiduoti Abraomui, Izaokui ir Jokūbui.“ 25 Tada Juozapas prisaikdino Izraelio sūnus: „Dievas tikrai jūsų nepamirš. O jūs išneškite mano kaulus iš čia.“
Pagyvenusieji – palaima jaunimui
10 Pagyvenusieji gali daryti gerą įtaką ir bendratikiams. Jokūbo sūnus Juozapas, jau visai senas – šimto dešimties metų – parodė tikėjimą labai paprastai, tačiau tai turėjo didžiulį poveikį milijonams vėlesnės kartos tikrųjų Dievo garbintojų. Jis „davė nurodymų dėl savo palaikų“, kad izraelitai palikdami Egiptą išsineštų ir jo kaulus (Hebrajams 11:22; Pradžios 50:25). Toks priesakas izraelitams, po Juozapo mirties daugelį metų kentusiems sunkią vergovę, buvo dar vienas vilties spindulys laukti būsimo išlaisvinimo.
Ką vertinga radome
(Pradžios 49:19) Gadą puldinės plėšikai, bet jis mins jiems ant kulnų.
Palaiminti tie, kurie šlovina Dievą
4 Prieš įeidami į Pažadėtąją žemę, Gado giminės izraelitai pasiprašė leidžiami apsistoti vešlių ganyklų krašte į rytus nuo Jordano. (Skaičių 32:1–5) Čia gyventi buvo gana nelengva. Vakaruose nuo Jordano įsikūrusioms giminėms upės slėnis buvo gamtinis barjeras, saugantis nuo priešų įsiveržimo. (Jozuės 3:13–17) O apie kraštą į rytus nuo Jordano Adamas Smitas rašo: „[Jame] vien lygumos, beveik nėra barjerų per ištisą didžiąją Arabijos plynaukštę. Tad ši žemė visais laikais buvo puldinėjama badaujančių klajoklių; kai kurie jų kasmet pulkais įsiverždavo norėdami užgrobti ganyklas“ (The Historical Geography of the Holy Land).
5 Kaip Gado giminė įveikdavo tokį nesiliaujantį spaudimą? Prieš keletą šimtmečių, gulėdamas mirties patale, jų protėvis Jokūbas išpranašavo: „Gadas bus puolamas užpuolikų, bet duos jiems į kulnus.“ (Pradžios 49:19) Iš pirmo žvilgsnio – žodžiai niūrūs. Tačiau tai buvo įsakymas duoti atkirtį įsibrovėliams. Jokūbas patikino, kad plėšikai gėdingai spruks gadams minant ant kulnų.
(Pradžios 49:27) Benjaminas plėšrus it vilkas. Rytą ės grobį, vakare dalys laimikį.“
ia p. 142, rėmelis
Pranašystė išsipildė
Kai Estera ir Mordechajas ėmėsi ginti Dievo tautą, išsipildė sena Biblijos pranašystė. Prieš daugiau kaip 1200 metų Jehova šventąja dvasia buvo įkvėpęs patriarchą Jokūbą apie vieną iš savo sūnų pranašiškai pasakyti: „Benjaminas – plėšrus vilkas: rytą jis ryja laimikį, o vakare dalija grobį“ (Pr 49:27). „Rytą“, tai yra Izraelio karalystei tik susikūrus, už Jehovos tautą grūmėsi karalius Saulius ir kiti žymūs kariai iš Benjamino giminės. „Vakare“, kai Izraelio karalių dinastijai saulė, vaizdžiai tariant, buvo jau nusileidusi, su Jehovos priešais kovojo ir pergalę laimėjo vėlgi Benjamino palikuonys – Estera ir Mordechajas. Ir, galima sakyti, juodu dalijo grobį, mat Hamano namai ir gausūs jo turtai atiteko jiems.
BIRŽELIO 22–28 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | IŠĖJIMO 1–3
„Aš būsiu, kuo norėsiu būti“
(Išėjimo 3:13) Mozė Dievo klausė: „Jeigu aš eisiu pas izraelitus ir sakysiu jiems: ‘Jūsų protėvių Dievas siuntė mane pas jus’, ir jie manęs paklaus: ‘Koks jo vardas?’, ką turėsiu jiems atsakyti?“
Šlovinkime didį Jehovos vardą
4 Perskaityk Išėjimo 3:10–15. Mozei, sulaukusiam aštuoniasdešimt metų, Dievas davė nelengvą užduotį, sakydamas: „Siųsiu tave pas faraoną, kad išvestum mano tautą – izraelitus iš Egipto.“ Tada Mozė pagarbiai pasiteiravo Jehovos kai ko labai svarbaus: ką turįs atsakyti izraelitams, kai šie paklaus, kuo vardu jį atsiuntęs Dievas? Kadangi Dievo tarnams jo vardas jau seniai buvo ne paslaptis, ką gi iš tikrųjų Mozė norėjo išsiaiškinti? Greičiausiai jam rūpėjo geriau suvokti, koks asmuo yra Dievas, pasivadinęs šiuo vardu. Visai suprantama, kodėl Mozė šito teiravosi. Atsakymas tautiečius įtikintų, kad Dievas juos tikrai išgelbės. Izraelitai, seniai velkantys vergovės jungą, matyt, dvejojo, ar protėvių Dievas tikrai gali juos išvaduoti. Kai kurie netgi buvo pradėję garbinti egiptiečių dievybes (Ez 20:7, 8).
(Išėjimo 3:14) Dievas atsakė Mozei: „Aš būsiu, kuo norėsiu būti.“ Ir pridūrė: „Izraelitams pasakysi štai ką: ‘„Aš būsiu“ siuntė mane pas jus.’“
kr p. 43, rėmelis
DIEVO VARDO REIKŠMĖ
VARDAS „Jehova“ yra kilęs iš hebrajiško veiksmažodžio, reiškiančio „būti“. Kai kurie hebrajų kalbos tyrinėtojai mano, kad Dievo vardas sietinas su priežastine to veiksmažodžio forma. Taigi Dievo vardas galėtų būti verčiamas „jis daro, kad būtų“. Toks Jehovos – visa ko Kūrėjo – apibūdinimas labai taiklus. Juk tai jis padarė, kad būtų materialusis pasaulis, taip pat kad egzistuotų sąmoningos būtybės. Be to, Dievas nuolat daro, kad būtų jo valia – įgyvendina savo sumanymus.
O kaip tada reikėtų suprasti Išėjimo 3:13, 14? Mozė Jehovą paklausė: „Kai nueisiu pas izraelitus ir sakysiu jiems: ‘Jūsų protėvių Dievas atsiuntė mane pas jus’, o jie manęs klaus: ‘Koks jo vardas?’ – ką aš jiems pasakysiu?“ Kaip išnašoje verčia Algirdas Jurėnas, tąkart Dievas Mozei liepė jį pristatyti: „Aš būsiu, kas būsiu.“
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad Mozė, kaip ir kiti izraelitai, jau žinojo Dievo vardą. Todėl čia Dievą Mozė iš tikrųjų prašė ne ištarti savo vardą, o pasakyti ką nors, kas būtų su tuo vardu susiję ir apibūdintų patį Dievą, nes reikėjo sustiprinti izraelitų tikėjimą. Taigi pasivadindamas „Aš būsiu, kas būsiu“, Jehova apie save tarsi sakė: „Aš visada būsiu, kuo tik reikės, kad įvykdyčiau, ką esu sumanęs.“ Taip ir buvo. Pavyzdžiui, Mozei ir kitiems izraelitams tam tikromis aplinkybėmis Jehova buvo ir Gelbėtojas, ir įstatymų Davėjas, ir Rūpintojas. Tesėdamas savo tarnams duotus pažadus Dievas ir toliau atlieka įvairius vaidmenis – būna, kuo tik prireikia. Tačiau tai nėra visa vardo „Jehova“ reikšmė. Vykdydamas savo valią Dievas daro, kad ir jo kūriniai būtų, kuo tik reikia, arba atliktų, kas reikia.
Ką vertinga radome
(Išėjimo 2:10) Vaikui paaugus, atvedė jį pas faraono dukterį ir jis tapo jos sūnumi. Faraono duktė pavadino berniuką Moze, sakydama: „Aš ištraukiau jį iš vandens.“
Mozė – žmogus ar mitas?
Bet ar įtikima, kad egiptiečių princesė apsiėmė globoti rastinuką? Taip, nes egiptiečių religija mokė, jog, norint patekti į dangų, būtina daryti gerus darbus. Apie įvaikinimą archeologė Džois Tildzli sako: „Egipte vyrai ir moterys buvo lygiateisiai. Turėjo tokias pat juridines bei ekonomines teises, bent teoriškai, ir... moterys galėdavo įsivaikinti.“ Pavyzdžiui, senovės Įvaikinimo papiruse paminėtas atvejis, kai viena egiptietė įsivaikino savo vergus. Apie Mozės mamos nusamdymą žindyti žodyne The Anchor Bible Dictionary teigiama: „Užmokestis tikrajai Mozės motinai už žindymą... primena tokias pat sąlygas Mesopotamijos įvaikinimo sutartyse.“
(Išėjimo 3:1) Mozė ėmėsi ganyti savo uošvio Jetro, Midjano kunigo, kaimenę. Sykį jis varė gyvulius į vakarinę dykumos pusę ir atėjo iki Dievo kalno, iki Horebo.
Išėjimo knygos apžvalga
3:1. Koks kunigas buvo Jetras? Patriarchaliniais laikais šeimos galva savo namiškiams būdavo kunigu. Jetras, matyt, buvo midjaniečių genties patriarchas. Midjaniečiai kilo iš Abraomo per Ketūrą, tad tikriausiai buvo susipažinę su Jehovos garbinimu. (Pradžios 25:1, 2)
BIRŽELIO 29–LIEPOS 5 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | IŠĖJIMO 4–5
„Aš būsiu su tavimi tau kalbant“
(Išėjimo 4:10) Tada Mozė tarė Jehovai: „O Jehova, aš niekada nebuvau iškalbus – nei anksčiau, nei dabar, tau kalbantis su savo tarnu. Aš juk žmogus lėtos kalbos, mano liežuvis nerangus.“
(Išėjimo 4:13) „O Jehova, malonėk siųsti ką nors kitą, ką tik nori“, – prašė Mozė.
Ar tavo pasiteisinimas turi pagrindą?
„Aš nesugebėsiu.“ Gal manai, kad tapti skelbėju nesi tinkamai pasirengęs? Kai kurie ištikimi Jehovos tarnai, gyvenę bibliniais laikais, irgi manė, kad atlikti Jehovos pavestų užduočių nesugebės. Pažiūrėkime, kaip buvo su Moze. Gavęs nuo Dievo ypatingą pavedimą, Mozė baiminosi: „Ak, mano Viešpatie, aš niekada nebuvau iškalbus – nei praeityje, nei dabar, kai tu prakalbinai savo tarną. Aš lėtas praverti lūpas, ir mano liežuvis nerangus.“ Net kai Dievas patikino savo tarną palaikysiąs, šis vis tiek meldė: „Ak, mano Viešpatie, prašau siųsti ką nors kitą“ (Iš 4:10–13). O kaip į tai reagavo Jehova?
(Išėjimo 4:11, 12) Jehova jam atsakė: „Kas gi davė žmogui burną? Ir kas padaro jį nebylį ar kurčią, regintį ar aklą? Argi ne aš, ne Jehova? 12 Tad dabar eik. Aš būsiu su tavimi tau kalbant ir pamokysiu, ką turi sakyti.“
Ar tu regi Neregimąjį?
5 Iki Mozei išsiruošiant į Egiptą, Jehova norėjo įdiegti savo tarnui vieną svarbią tiesą. Vėliau pats Mozė ją užrašė Jobo knygoje: „Pagarbi Viešpaties baimė yra išmintis“ (Job 28:28). Kad padėtų jam išsiugdyti tokią baimę, kuri skatintų elgtis išmintingai, Jehova pabrėžė skirtumą tarp žmogaus ir Visagalio. Jis retoriškai klausė: „Kas duoda burną žmogui? Kas padaro jį nebylį ar kurčią, regintį ar aklą? Argi ne aš, Viešpats?“ (Iš 4:11)
6 Ką tad Mozė suprato? Kad nėra ko bijoti. Jeigu Jehova jį siuntė pas faraoną su žinia, tai padės tą žinią ir pranešti. Kas toks yra faraonas, lyginant su Jehova? Be to, Dievo tarnai Egipte jau ne sykį buvo papuolę į rimtą pavojų. Mozė tikriausiai apmąstė, kaip, valdant ankstesniems faraonams, Jehova apsaugojo Abraomą, Juozapą ir net jį patį (Pr 12:17–19; 41:14, 39–41; Iš 1:22–2:10). Taigi tikėdamas Neregimuoju Jehova, Mozė drąsiai stojo prieš faraoną ir paskelbė visus Dievo žodžius iki vieno.
(Išėjimo 4:14, 15) Jehova užsirūstino ant Mozės ir pasakė: „Tu juk turi brolį, levitą Aaroną. Žinau, kad tas vyras labai iškalbus. Jis kaip tik eina tavęs pasitikti ir labai džiaugsis tave išvydęs. 15 Viską jam papasakosi ir perduosi mano žodžius. Aš būsiu su tavimi ir su juo, kai kalbėsite, ir pamokysiu, ką turite daryti.
Ar tavo pasiteisinimas turi pagrindą?
Dievas nuo skirtosios užduoties Mozės neatleido. Tačiau suteikė išeitį – į pagalbą siuntė Aaroną (Iš 4:14–17). Metai po metų Jehova buvo su Moze ir jam visokeriopai padėjo, kad sėkmingai atliktų pavestą darbą. Nėra abejonių, ir šiandieną Jehova išties tau pagalbos ranką – paskatins brandžius bendratikius padėti tau vykdyti savo tarnystę. Be to, Dievo Žodyje esame patikinami, kad tai tarnystei Jehova mus tinkamai parengs (2 Kor 3:5). (Skaitykite rėmelį „Laimingiausi mano gyvenimo metai“.)
Ką vertinga radome
(Išėjimo 4:24–26) Kelionės metu, jiems sustojus nakvynės, štai pasirodė Jehova ir norėjo jį nužudyti, 25 tačiau Cipora čiupo titnagą, apipjaustė savo sūnų ir jo apyvarpe palietė jam kojas. „Tai todėl, kad tu esi mano kraujo jaunikis“, – tarė ji. 26 Tada jis jį paleido. Žodžius „kraujo jaunikis“ Cipora pasakė dėl apipjaustymo.
Skaitytojų klausimai
Ciporos žodžiai „tu esi man kraujo jaunikis“ skamba neįprastai. Ką tai sako apie ją pačią? Paklusdama apipjaustymo sandoros reikalavimams, Cipora pripažino sandoros ryšius su Jehova. Vėliau sudaryta su izraelitais Įstatymo sandora rodė, jog per sandoros ryšius Jehovą galima laikyti vyru, o kitą pusę – žmona. (Jeremijo 31:32) Taigi kreipdamasi į Jehovą (per jam atstovaujantį angelą) kaip į „kraujo jaunikį“, Cipora pripažino paklūstanti sandoros sąlygoms. Pagal apipjaustymo sandorą, ji tarsi užėmė žmonos padėtį, sutuoktiniu esant Jehovai Dievui. Kad ir kaip būtų, taip ryžtingai įvykdžiusi Dievo reikalavimą ji apsaugojo sūnaus gyvybę.
(Išėjimo 5:2) Bet faraonas atsakė: „Kas tas Jehova, kad turėčiau jo klausyti ir išleisti Izraelį? Nepažįstu aš jokio Jehovos ir nė nemanau Izraelio išleisti.“
it-2-E p. 12, pstr. 5
Jehova
„Žinoti“ ne visada reiškia tik žinoti ar pažinti. Štai Nabalas žinojo, kad yra toks Dovydas, bet vis tiek klausė: „Kas tas Dovydas?“. Jis norėjo pasakyti, kad Dovydas jam nerūpi (1 Sam 25:9–11; palygink su 2 Sam 8:13). Panašiai ir faraonas su panieka atrėžė Mozei: „Kas tas Jehova, kad turėčiau jo klausyti ir išleisti Izraelį? Nepažįstu aš jokio Jehovos ir nė nemanau Izraelio išleisti“ (Iš 5:1, 2). Regis, faraonas norėjo pasakyti, kad nelaiko Jehovos tikruoju Dievu ir nepripažįsta jo viršenybės. Jis manė, kad Jehova neprivers jo daryti tai, ką yra jam liepęs per Mozę ir Aaroną. Ir labai klydo. Netrukus šis valdovas, visas Egipto kraštas ir izraelitai suprato, koks prasmingas yra Jehovos vardas ir koks asmuo jis yra. Jehova, kaip ir buvo apreiškęs Mozei, išvadavo izraelitus iš vergijos ir atėjus laikui apgyvendino žemėje, kurią jiems buvo pažadėjęs senovėje, kai sudarė sandorą su jų protėviais. Šitaip izraelitai įsitikino, kokie teisingi buvo Jehovos jiems ištarti žodžiai: „Jūs žinosite, kad aš esu Jehova“ (Iš 6:4–8).