Kodėl Jehovos liudytojai į jiems metamus kaltinimus dažniausiai nieko neatsako?

Jehovos liudytojai laikosi Biblijos patarimo neatsakyti kiekvienam, kas juos kaltina arba iš jų šaiposi. Štai kaip skamba viena Biblijos patarlė: „Kas sudraudžia pašaipūną, tas būna išplūstamas“ (Patarlių 9:7, 8; 26:4). Melagingų kaltinimų pernelyg nesureikšminame ir stengiamės nesivelti į ginčus, verčiau visas jėgas skiriame Dievo valios vykdymui (Psalmyno 119:69).

Tiesa, yra „laikas tylėti ir laikas kalbėti“ (Mokytojo 3:7). Jei matome, kad žmogus nuoširdžiai ieško tiesos, mielai į jo klausimus atsakome, bet į tuščias diskusijas nesileidžiame. Taip sekame Jėzaus ir pirmųjų krikščionių pavyzdžiu.

• Jėzus nieko neatsakė, kai buvo skundžiamas Pilotui (Mato 27:11–14; 1 Petro 2:21–23). Jis tylėjo ir tada, kai buvo išvadintas „rijūnu ir vyno gėrėju“. Kad jam metami kaltinimai buvo be pagrindo, jis parodė savo darbais ir taip pritaikė principą: „Išmintį pateisina jos darbai“ (Mato 11:19). Vis dėlto tam tikromis aplinkybėmis jis netylėdavo ir šmeižikų kaltinimus drąsiai atremdavo (Mato 15:1–3; Morkaus 3:22–30).

  Jėzus savo sekėjus mokė, kad melagingai kaltinami nenusimintų: „Laimingi esate, kai dėl manęs jus užgaulioja, persekioja ir kalba apie jus visokias piktas melagystes“ (Mato 5:11, 12). Bet Jėzus taip pat pasakė, kad tokioje situacijoje gali atsirasti proga pasidalyti tuo, kas rašoma Biblijoje, ir pažadėjo: „Aš duosiu jums iškalbos ir išminties, kuriai net visi jūsų priešininkai nesugebės pasipriešinti ar paprieštarauti“ (Luko 21:12–15).

• Apaštalas Paulius patarė krikščionims vengti beprasmių ginčų su priešiškai nusiteikusiais žmonėmis, nes, kaip jis sakė, tai „nenaudinga ir tuščia“ (Titui 3:9; Romiečiams 16:17, 18).

• Apaštalas Petras ragino krikščionis, kai tik įmanoma, savo tikėjimą ginti (1 Petro 3:15). Bet taip pat priminė, kad geriausia tai daryti ne žodžiais, o darbais. Jis rašė: „Juk tokia Dievo valia, kad darydami gera nutildytumėte neišmanėliškas neprotingų žmonių kalbas“ (1 Petro 2:12–15).