Kova siekiant pašalinti nusikalstamumą

„JAUNUOLIAI tvirtina, kad pagrindinė nepilnamečių nusikalstamumo priežastis yra nuobodulys“, — skelbė žymiausio Britanijos laikraščio antraštė. „Dėl nusikalstamumo augimo kaltinami šeimos kivirčai“, — buvo sakoma kitame laikraštyje. O trečiajame pareikšta: „Dėl narkomanijos ‛padaromi tūkstančiai nusikaltimų.’“ Žurnale Philippine Panorama buvo apytiksliai paskaičiuota, kad 75 procentus visų smurtinių nusikaltimų Maniloje įvykdo narkomanai.

Nusikalstamą elgesį taip pat galbūt skatina kiti veiksniai. Vienas veiksnys, kurį nurodė Nigerijos policijos generalinis inspektorius, yra „skurdas greta didelių turtų“. Taip pat minimas bendraamžių spaudimas ir menkos viltys įsidarbinti, veiksmingų varžančių teisminių priemonių trūkumas, visuotinis šeimos vertybių smukimas, pagarbos valdžiai bei įstatymui stoka ir pernelyg daug smurto kino bei televizijos filmuose.

Dar vienas veiksnys tas, kad daug žmonių nebetiki, jog daryti nusikaltimus neapsimoka. Vienas sociologas iš Bolonijos universiteto Italijoje pastebėjo, kad daugelį metų „užregistruotų vagysčių skaičius didėjo ir nuteistų už jas asmenų skaičius mažėjo“. Jis pažymėjo, kad „nuteisimų ir visų užregistruotų vagysčių skaičiaus santykis sumažėjo nuo 50 iki 0,7 procento“.

Liūdni, tačiau teisingi enciklopedijos The New Encyclopædia Britannica žodžiai: „Atrodo, nusikalstamumas auga visose šiuolaikinėse industrializuotose šalyse ir jokie įstatymo ar kalinimo patobulinimai nepadarė žymaus poveikio problemai. ... Nepagrįsta manyti, kad šiuolaikinėje sumiestėjusioje visuomenėje, kurioje pagrindinės vertybės yra ekonominis augimas ir asmeninė sėkmė, nusikalstamumo lygis nustos didėjęs.“

Ar šis požiūris pernelyg neigiamas?

Ar padėtis iš tikrųjų tokia bloga? Argi kai kuriose vietovėse nepranešama apie nusikaltimų sumažėjimą? Tiesa, kai kur pranešama, tačiau statistiniai duomenys gali klaidinti. Pavyzdžiui, buvo pranešta, kad uždraudus turėti šaunamąjį ginklą Filipinuose nusikaltimų sumažėjo 20 procentų. Tačiau žurnale Asiaweek buvo paaiškinta, jog vienas pareigūnas mano, kad automobilių vagys ir bankų apiplėšinėtojai nustojo vogti automobilius ir plėšti bankus, bet „pradėjo pagrobinėti žmones“. Kadangi mažiau plėšiami bankai ir vagiama ne tiek daug automobilių, sumažėjo bendras nusikaltimų skaičius, tačiau tas sumažėjimas ne toks reikšmingas, pagalvojus apie keturgubą žmonių pagrobimų padaugėjimą!

Žurnale HVG pateiktame pranešime apie Vengriją buvo rašoma: „Palyginus su pirmuoju 1993 metų pusmečiu, nusikalstamumo rodikliai sumažėjo 6,2 procento. Policija pamiršo paminėti, kad šis sumažėjimas... yra daugiausia dėl administracinių pasikeitimų.“ Ankstesnis registruotinų vagysčių, sukčiavimų ir apiplėšimų padarytos žalos piniginis dydis buvo padidintas 250 procentų. Tad turtiniai nusikaltimai, kurių padarytas nuostolis mažesnis negu ši norma, jau neberegistruojami. Kadangi trys ketvirtadaliai visų šalyje įvykdomų nusikaltimų yra susiję su nuosavybe, vargu ar nusikalstamumo lygis iš tiesų sumažėjo.

Reikia pripažinti, kad nustatyti tikslius nusikalstamumo rodiklius yra sunku. Viena priežastis ta, kad daug nusikaltimų — kai kurių kategorijų galbūt net 90 procentų — neužregistruojama. Tačiau iš tiesų nesvarbu, ar nusikaltimų padaugėjo, ar sumažėjo. Žmonės trokšta, kad nusikalstamumas būtų pašalintas, ne tik apribotas.

Vyriausybės stengiasi

Jungtinių Tautų 1990 metais atliktas tyrimas parodė, kad labiau išsivysčiusiose šalyse kovai su nusikalstamumu išleidžiama vidutiniškai nuo 2 iki 3 procentų jų metinio biudžeto, o besivystančiose netgi daugiau — vidutiniškai nuo 9 iki 14 procentų. Kai kuriose vietovėse pirmiausia rūpinamasi padidinti policijos pajėgas ir aprūpinti jas geresne įranga. Tačiau rezultatai netenkina. Kai kurie Vengrijos piliečiai skundžiasi: „Niekada neužtenka policininkų sugaudyti nusikaltėlius, tačiau jų visada pakanka gaudyti eismo pažeidėjus.“

Neseniai daugeliui vyriausybių pasirodė būtina priimti griežtesnius įstatymus dėl nusikalstamumo. Pavyzdžiui, kadangi „visoje Lotynų Amerikoje pagrobiama vis daugiau žmonių“, — sakoma žurnale Time, — vyriausybės reagavo priimdamos „griežtus ir kartu neveiksmingus įstatymus. ... Išleisti įstatymus yra viena, — pripažįstama žurnale, — kas kita yra juos įgyvendinti“.

Apytiksliai paskaičiuota, kad 1992 metais Britanijoje buvo daugiau kaip 100000 kaimynų tarpusavio sergėjimo programų, organizuotų mažiausiai keturiuose milijonuose namų. Panašios programos devintojo dešimtmečio viduryje buvo įdiegtos Australijoje. Australijos kriminologijos instituto teigimu, jomis siekiama sumažinti nusikalstamumą „padidinant piliečių budrumą viešojo saugumo atžvilgiu, paskatinant gyventojus rimčiau žiūrėti į pranešimus apie nusikaltimus bei įtartinus įvykius kaimynystėje ir sumažinant nusikaltimo pavojų daiktų paženklinimu bei veiksmingų apsaugos prietaisų įmontavimu“.

Kai kuriose vietose komercinės paskirties pastatai uždarąja televizijos grandine sujungiami su policijos nuovadomis. Policija, bankai ir parduotuvės naudojasi televizijos kameromis kaip nusikaltėlių atgrasinimo priemone arba kaip priemone nustatyti įstatymo pažeidėjus.

Nigerijos policija, norėdama suimti plėšikus ir automobilių pagrobėjus, automagistralėse įrengė patikrinimo postus. Vyriausybė, kovodama su sukčiavimu, sukūrė specialios paskirties grupuotes kovai su neteisėtu verslu. Policijos santykių su visuomene komitetai, sudaryti iš visuomenės atstovų, praneša policijai apie nusikalstamą veiklą bei įtartinus žmones.

Besilankantieji Filipinuose pastebi, kad namai paprastai nepaliekami nesaugomi ir kad daug žmonių turi sarginius šunis. Verslininkai samdo asmeniškus sargus saugoti jų įstaigas. Parduodama daug saugos prietaisų apsisaugoti nuo automobilių vagių. Kurie išgali, išsikelia į gerai saugomas gyvenvietes arba kompleksus.

Londono laikraštyje The Independent buvo komentuojama: „Kadangi pasitikėjimas įstatymo galia nyksta, vis daugiau piliečių patys organizuoja savo bendruomenių apsaugą.“ Ir vis daugiau žmonių ginkluojasi. Pavyzdžiui, apytiksliai paskaičiuota, kad Jungtinėse Valstijose kas antra šeima turi bent vieną šaunamąjį ginklą.

Vyriausybės vis kuria naujus kovos su nusikalstamumu metodus. Tačiau V. Vsevolodovas iš Ukrainos vidaus reikalų akademijos pažymi, kad, JT duomenimis, tiek daug talentingų žmonių suranda „unikalių būdų užsiimti nusikalstama veikla“, jog „teisėsaugos darbuotojų parengimas“ nespėja žengti su tuo koja kojon. Išradingi nusikaltėliai investuoja milžiniškas pinigų sumas į verslą bei socialinį aptarnavimą ir taip susivienija su visuomene bei „įsigyja visuomenėje aukštus postus“.

Mažėja pasitikėjimas

Kai kuriose šalyse vis daugiau žmonių netgi prieina išvadą, kad pati vyriausybė yra problemos dalis. Žurnale Asiaweek buvo pacituoti vienos su nusikalstamumu kovojančios grupės vadovo žodžiai: „Maždaug 90% įtariamųjų, kuriuos suimame, yra arba policininkai, arba kariškiai.“ Ar tokie komentarai būtų teisingi, ar ne, jie paskatino vieną įstatymų leidėją pasakyti: „Jeigu prisiekusieji saugoti įstatymą patys yra jo laužytojai, mūsų visuomenė yra bėdoje.“

Skandalai dėl korupcijos, liečiantys aukštus pareigūnus, sukrėtė įvairių pasaulio šalių vyriausybes ir dar labiau sumažino piliečių pasitikėjimą. Dabar žmonės ne tik praranda tikėjimą vyriausybių sugebėjimu pažaboti nusikalstamumą, bet ir abejoja jų pasiryžimu tai daryti. Vienas pedagogas paklausė: „Kaip šios vyriausybės gali dabar kovoti su nusikalstamumu, jeigu pačios yra iki kaklo įklimpusios purve?“

Vyriausybės ateina ir nueina, o nusikalstamumas lieka. Vis dėlto greitai ateis laikas, kai nusikaltimų nebebus!

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Nusikaltėlius sulaikančios priemonės: uždarosios TV grandinės kamera ir monitorius, nuleidžiamieji plieno vartai bei sargybinis su dresiruotu šunimi

[Iliustracija 8 puslapyje]

Nusikalstamumas verčia žmones tapti kaliniais savo pačių namuose