Muzika, narkotikai ir girtuokliavimas buvo mano gyvenimas

AŠ ESU Amerikos čiabuvis. Tėvas, miręs prieš ketverius metus, buvo čaipevas iš Mičigano valstijos (JAV) Cukraus salos. Mano mama, gimusi Ontarijuje (Kanada), yra iš otavų ir odžibvių indėnų genčių. Pagal savo tėvą aš priklausau indėnų čaipevų Su Sent Mari giminei. Dėl katalikų misijos ir internatinių mokyklų įtakos mes buvome auginami katalikais — kiekvieną sekmadienį lankėme mišias.

Mano vaikystė indėnų rezervacijoje buvo paprasta ir laiminga. Kaip vaikui, vasaros atrodė ilgos, lėtos, ramios. Mes gyvenome atokioje vietovėje, tad neturėjome vandentiekio, vidaus tualetų ir maudėmės ežere arba geldoje. Žaidėme lauke. Mūsų žaislai buvo arkliai, galvijai ir kiti ūkio gyvuliai. Tuo metu aš norėjau, kad visas pasaulis amžiais būtų toks.

Sunkumai bręstant

Kai paaugęs pradėjau eiti į valstybinę mokyklą, nedažnai besilankydavau rezervacijoje. Didžiąją mano laiko dalį užimdavo mokykla, sportas ir muzika. Man, septintojo dešimtmečio paaugliui, darė įtaką to meto dvasia. Kai man sukako 13, narkotikai ir alkoholis jau buvo įprasti dalykai mano gyvenime. Buvo populiaru maištauti prieš visuomenę, tad aš nekenčiau visko, kam ji pritarė. Aš negalėjau suprasti, kodėl žmonės nežmoniškai elgiasi vieni su kitais.

Maždaug tuomet įsigijau pirmąją gitarą. Mūsų šeima buvo muzikali. Mano tėvas buvo pianistas ir trepsintis šokėjas, jo broliai taip pat buvo linkę į muziką. Tad kai tėtis ir mano dėdės susieidavo kartu, mes iki paryčių grodavome džigą ir šokdavome kadrilį. Aš mėgau tai. Netrukus išmokau groti gitara ir susidėjau su rokenrolo grupe. Mes grodavome per šokius mokyklose ir kitokiomis progomis. Paskui — baruose, naktiniuose restoranuose, kur, žinoma, būdavo daugiau alkoholio ir narkotikų. Negalėjau gyventi be marihuanos ir metamfetamino.

Karinė tarnyba Vietname

Turėdamas 19 metų, jau buvau vedęs ir žmona laukėsi vaiko. Tuo pačiu metu buvau paimtas į JAV jūrų pėstininkų pajėgas. Visa tai nepakeliamai slėgė. Kad išlaikyčiau, ištisas paras svaigindavausi narkotikais ir alkoholiu.

Aš buvau paskirtas į naujokų apmokymo stovyklą Jūrų korpuso naujokų bazėje (San Diegas, Kalifornija), paskui į Pendltono stovyklą (Kalifornija) mokytis aukštesnio lygio pėstininku. Buvau paruoštas būti karo lauko ryšininku bei radistu. Tai buvo 1969 metų pabaigoje. Dabar laukė tikras išbandymas — tarnyba Vietname. Taigi būdamas 19 metų amžiaus, tik prieš kelis mėnesius baigęs vidurinę mokyklą, atsidūriau raudonoje Vietnamo žemėje. Kaip ir daugelį Amerikos čiabuvių, patriotizmas mane skatino tarnauti, nors visuomenė neteisingai elgėsi su mumis, mažumos atstovais.

Iš pradžių buvau paskirtas į pirmąjį jūrų aviacinį pulką, tuojau už Danango. Apie 50 vyrų, tai yra berniukų, privalėjo prižiūrėti karinės zonos ryšių sistemas. Mes buvome atsakingi už teritoriją nuo DMZ (demilitarizuotos zonos), buvusios tarp Šiaurės Vietnamo ir Pietų Vietnamo, iki vietovės, esančios maždaug 80 kilometrų į pietus nuo Danango.

Į Danangą plūdo pabėgėliai, visur dygo lūšnynai. Taip pat buvo daug našlaičių prieglaudų. Mačiau mažų vaikų, daugelį suluošintų, ir tai mane labai paveikė. Man atrodė keista, kad beveik visi tie vaikai buvo mergaitės ir mažamečiai berniukai. Netrukus sužinojau, kodėl. Berniukai nuo vienuolikos metų kovojo kare. Vėliau aš sutikau jauną Vietnamo kareivį ir paklausiau, kiek jam metų. „Keturiolika“, — atsakė šis. Jis jau trejus metus buvo karys! Tai mane sukrėtė. Jis man priminė mano 14-metį brolį, tik pastarąjį domino ne žudymas, o Mažosios lygos beisbolas.

Kai tarnavau jūrų pėstininkų pajėgose, man pradėjo kilti klausimų, į kuriuos reikėjo atsakymų. Vieną vakarą aš nuėjau į bažnyčią mūsų stovykloje. Katalikų kapelionas sakė pamokslą apie Jėzų, taiką ir meilę! Man norėjosi suklykti. Jo pamokslas prieštaravo viskam, kas ten vyko. Po ceremonijos jo paklausiau, kaip jis gali pateisinti: būti krikščioniu ir kovoti šiame kare. Ir ką gi jis atsakė? „Na, jūreivi, būtent taip mes ir kovojame už Viešpatį.“ Aš išėjau nusprendęs niekada nebeturėti nieko bendra su bažnyčia.

Kai mano tarnybos laikas baigėsi, supratau, jog nors ir likau gyvas, protiškai bei morališkai smarkiai nukentėjau. Kasdieniniai karo bei mirties garsai, vaizdai ir kvapai paliko gilų pėdsaką mano jauname prote bei širdyje. Nors viskas vyko daugiau kaip prieš 25 metus, prisimenu tai, lyg būtų buvę vakar.

Pastangos priprasti prie civilinio gyvenimo

Sugrįžęs namo, atsidėjau muzikinei karjerai. Mano gyvenimas buvo netvarkingas: buvau vedęs, turėjau vaiką, tačiau vis tiek vartojau daug narkotikų bei alkoholio. Santykiai su žmona tapo įtempti, todėl išsiskyrėme. Tuo savo gyvenimo laikotarpiu tikriausiai buvau labiausiai prislėgtas. Pradėjau ieškoti vienatvės ir nusiraminimą rasdavau gamtoje, gaudydamas upėtakius tolimose Minesotos ir Aukštutiniojo Mičigano teritorijose.

1974 metais aš persikėliau į Našvilį (Tenesis) ketindamas padaryti gitaristo ir dainininko karjerą. Grojau daugelyje naktinių klubų, vis vildamasis prasimušti į populiarios muzikos pasaulį. Tačiau tai buvo labai sunku — buvo labai daug talentingų gitaristų ir visi jie stengėsi tapti įžymiais.

Tačiau kai tik viskas pasisuko kaip norėjau ir kai pajutau, kad galiu susilaukti profesionalo sėkmės, mane sukrėtė vienas įvykis.

Pavojingas gyvenimo būdas

Aš nuėjau aplankyti seno pažįstamo, su kuriuo anksčiau turėjau reikalų dėl narkotikų. Prie durų jis mane pasitiko su 12-ojo kalibro šautuvu. Dalis jo kūno buvo sugipsuota, o sulaužytas žandikaulis sutvirtintas viela. Pro sukąstus dantis jis man papasakojo, kas nutiko. Man nežinant, jis buvo susidėjęs su vienu narkotikų karteliu Našvilyje, ir dingo didelis kiekis kokaino. Narkotikų magnatai apkaltino jį. Jie pasiuntė banditus jį sumušti. Jie liepė jam sugrąžinti kokainą arba sumokėti jo pardavimo kainą — 20000 dolerių. Buvo grasinama ne tik jam, bet grėsė pavojus ir jo žmonai bei vaikui. Jis pasakė, kad ir aš atsidursiu pavojuje, jeigu būsiu pastebėtas su juo, ir kad man galbūt geriau eiti. Aš supratau užuominą ir išėjau.

Šis įvykis paskatino mane šiek tiek sunerimti dėl savo gyvybės. Pats nesuvokdamas buvau pakliuvęs į smurto pasaulį. Dauguma muzikantų ir narkomanų, kuriuos pažinojau, nešiojosi šautuvus. Norėdamas apsisaugoti ir aš vos nenusipirkau 9,65 milimetrų kalibro revolverio. Aš supratau, kad kuo labiau skverbiausi į populiarios muzikos pasaulį, tuo didesnę turėjau mokėti kainą. Taigi tuomet nusprendžiau palikti Našvilį ir ketinau vykti į Braziliją studijuoti Lotynų Amerikos muziką.

Daug klausimų, nedaug atsakymų

Nors buvau neigiamos nuomonės apie religiją, aš labai troškau garbinti Dievą. Ir vis dar turėjau klausimų, į kuriuos nebuvau gavęs atsakymų. Tad pradėjau ieškoti tiesos. Aš lankiau įvairių netradicinių religijų grupes, tačiau likau nepatenkintas. Prisimenu apsilankymą vienoje bažnyčioje Minesotoje. Pastorius sutrumpino pamokslą, nes tą dieną žaidė Minesotos „Vikingų“ futbolo komanda. Jis ragino visus mus eiti namo ir melsti pergalės „Vikingams“! Aš pakilau ir išėjau. Mane iki šiol erzina siauras supratimas, siejantis Dievą su tuščia sportine veikla.

Kai dirbau Diulute (Minesota), vienas draugas paliko mano bute žurnalą Sargybos bokštas. Aš perskaičiau jame Mato 24-ojo skyriaus aptarimą, ir tai atrodė panašu į tiesą. Tai mane paskatino susimąstyti: ‛Kas tie Jehovos Liudytojai? Kas yra Jehova?’ Aš negavau atsakymų iki 1975 metų. Tas pats draugas man paliko knygą Tiesa, vedanti į amžiną gyvenimąa ir Bibliją.

Tą vakarą ėmiau skaityti knygą. Perskaitęs pirmąjį skyrių, supratau, kad radau tiesą. Lyg koks šydas buvo nuimtas nuo akių. Aš perskaičiau visą knygą ir kitą dieną, nuėjęs pas kitoje gatvės pusėje gyvenusius Liudytojus, paprašiau, kad jie su manimi studijuotų Bibliją.

Aš atsisakiau savo ketinimų keliauti į Braziliją ir pradėjau lankyti sueigas Karalystės salėje. Padedamas Jehovos, iš karto nustojau vartoti narkotikus ir gerti — išsivadavau iš 12 metų trukusios priklausomybės. Po kelių mėnesių jau dalyvavau tarnyboje po namus.

Tačiau teko įveikti vieną problemą. Aš niekada neturėjau nuolatinio darbo, ir mane purtė vien pagalvojus apie griežtą tvarkaraštį. Dabar aš turėjau tapti atsakingu žmogumi, nes į mano gyvenimą vėl sugrįžo Debi. Aš susitikinėdavau su ja anksčiau, bet ji, norėdama tapti mokytoja, išvažiavo mokytis koledže, o aš ruošiausi tapti muzikantu. Dabar ji taip pat priėmė Biblijos tiesą, ir mus vėl patraukė vieną prie kito. Mes susituokėme ir 1976 metais buvome pakrikštyti kaip Liudytojai Ontarijo valstijos mieste Su Sent Mari (Kanada). Laikui bėgant susilaukėme keturių vaikų — trijų berniukų ir mergaitės.

Kad aprūpinčiau šeimą, aš atidariau muzikos prekių parduotuvę ir mokiau improvizuoti džiazą bei groti gitara. Taip pat vadovavau nedidelei įrašų studijai ir kartais grodavau naktiniuose restoranuose. Tada netikėtai man atsirado progų sugrįžti į žymių profesionalių muzikantų pasaulį. Mane tris kartus kvietė akompanuoti įrašant įžymybių atliekamus kūrinius. Ir štai puiki galimybė — faktiškai trečioji per dvejus metus. Man buvo pasiūlyta važiuoti į Los Andželą (Kalifornija) groti su gerai žinoma džiazo grupe. Tačiau aš žinojau — tada vėl prasidės dažni važinėjimai, koncertai ir įrašų darymas. Kelias sekundes pamąsčiau apie pasiūlymą ir pagarbiai atsakiau: „Ačiū, ne.“ Vien prisiminęs savo ankstesnį gyvenimą — narkotikus, alkoholį ir pavojus nuo banditų — supratau, kad grįžti tiesiog neverta. Mano naujas krikščioniškas gyvenimas su žmona ir vaikais man buvo daug svarbesnis.

Keletą metų aš dirbau PBS (Viešosios transliacinės tarnybos) televizijos mokomųjų ir dokumentinių programų transliacijos inžinieriumi. Šiuo metu derinu vaizdo programų perdavimą iš vieno universiteto šiaurinėje Arizonos dalyje į hopių genties rezervaciją.

Vėl su savo žmonėmis

Praėjo jau dvidešimt metų nuo to laiko, kai aš pasiaukojau Jehovai Dievui. Tai buvo ir dvidešimt metų laimingo vedybinio gyvenimo. Debi, mūsų sūnus Dilanas, kuriam 19 metų, ir mūsų šešiolikmetė dukra Lesli yra visalaikiai tarnai. Dilanas dabar tarnauja Sargybos bokšto bendrijos spaustuvių ir ūkio komplekse Volkile (Niujorkas). Mūsų du jaunesni berniukai, 12-metis Keisis ir 14-metis Maršelas, neseniai pasiaukojo Jehovai ir buvo pakrikštyti.

Prieš trejus metus mes priėmėme kvietimą išvykti ten, kur didesnis krikščioniško skelbimo poreikis, ir atvykome į Arizonos miestą Kims Kenjoną tarnauti tarp navahų ir hopių genčių indėnų. Aš esu susirinkimo vyresnysis. Malonu vėl gyventi tarp Amerikos čiabuvių. Kadangi kultūra bei gyvenimo sąlygos šioje vietovėje labai skiriasi nuo tų, kurios vyrauja tipiškuose Amerikos priemiesčiuose, mes jaučiamės dirbą misionierišką darbą. Mes palikome didelius patogius namus ir šešiese atvykome gyventi čia, daug mažesniame kilnojamajame namelyje. Gyvenimas čia sunkesnis. Daugelyje namų nėra vandentiekio, tualetai tik lauke. Kai kurios šeimos žiemą keliauja daug kilometrų, kad gautų malkų ir anglių. Vanduo semiamas iš bendrų šulinių. Daugelis kelių negrįsti ir nepažymėti žemėlapyje. Kai buvau vaikas rezervacijoje, viso to nelaikiau sunkumais. Dabar mano šeima ir aš suprantame, kiek daug vargo ir energijos reikia atlikti vien būtinus kasdieninius darbus.

Nors indėnai rezervacijose turi savo jurisdikciją, jie vis tiek susiduria su problemomis, kurios vargina visas vyriausybes — tai vidaus konfliktai, šališkumas, lėšų stygius, netinkamas jų eikvojimas ir netgi pareigūnų bei vadovų nusikalstamumas. Indėnus vargina alkoholizmas, narkomanija, nedarbas, blogas elgesys šeimoje, santuokos bei šeimos problemos. Kai kurie vis dar kaltina baltuosius žmones dėl savo dabartinės padėties, tačiau pastaruosius kamuoja tie patys vargai. Vis dėlto nepaisydami šeimos, draugų ir savo gentainių spaudimo, daug Amerikos čiabuvių atsiliepia į Jehovos Liudytojų biblinį mokymo darbą. Jie supranta, kad draugystė su Dievu verta bet kokios kainos. Daugelis keliauja daugiau kaip po 120 kilometrų į abi puses, kad galėtų apsilankyti krikščionių sueigose. Mes laimingi dalindamiesi gerąja naujiena apie Dievo Karalystę su navahų ir hopių genčių indėnais.

Aš laukiu dienos, kai Jehovos valdžia ‛sunaikins tuos, kurie niokoja žemę’, ir kai visi klusnūs žmonės gyvens kartu taikingai ir darniai kaip vieninga šeima. Tuomet gyvenimas bus toks, kokio norėjau augdamas Kanadoje, aš — čaipevų genties berniukas (Apreiškimas 11:18; 21:1-4). (Papasakojo Bertonas Makerčis.)

[Išnaša]

[Iliustracija 13 puslapyje]

Aš ieškojau atsakymų į savo klausimus apie Dievą

[Iliustracijos 15 puslapyje]

Viršuje: mano šeima ir, kairėje, draugas iš navahų genties

Apačioje: mūsų kilnojamasis namelis šalia Karalystės salės