Kranklys — kuo jis ypatingas?

GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO KANADOJE

„Išpažink man tikrą vardą, savo titulą sakyki, — Vardą, kur nešioji juodo požemio kraštuos!.. Plunksnos nepalik juodos — tos melagystės ženklo! Leisk vienatvėje man likti! Snapą atitrauki nuo širdies ir amžiams atsitolink! Varnas šaukė: Niekados!“ (Edgaras Alanas Po, „Varnas“)

KAS gi pamanytų, kad šis tamsiaspalvis, niūriai kranksintis paukštis kuo nors ypatingas? Neišmanančiam iš pirmo žvilgsnio tai tik paprasta peraugusi varna. Kranklys nepatraukia dėmesio taip greitai, kaip kad ryškiai mėlyną apdarą dėvįs jo spalvingas pusbrolis — mėlynasis kėkštas. Nors kranklys priskiriamas žvirblinių būriui, tai yra giesmininkams, nedaug kas jo kranksėjimą palaikytų giesme. Tačiau šio paukščio nenuvertink. Nors jis stokoja melodingo čiulbesio ir spalvingos išvaizdos, visa kita su kaupu atstoja tai. Kranklio grožis ir ypatybės labai savitos. Iš tikrųjų daugelis paukščių žinovų kranklius laiko atskira sparnuočių klase.

Išskirtinės ypatybės

Paprastasis kranklys (Corvus corax), be abejo, yra didžiausias ir kilniausias visoje varnų šeimoje (Corvidae). Jo svoris gali būti daugiau nei dvigubai didesnis už paprastos varnos; jo ilgis šiek tiek viršija pusmetrį; sparnų tarpugalis — apytikriai metras. Nuo varnos jis skiriasi masyvesniu snapu ir ilga pleišto formos uodega. Atidžiau patyrinėjęs dar pastebėtumei, kad kranklį išduoda pakaklėje stirksančios plunksnos. Jis pasižymi puikiu sklendimu, o varnos labiau linkę plasnoti.

Kranklys laikomas didžiausiu iš visų medžiuose tupiančių paukščių. Stebėdamas šį didžiulį paukštį besiilsintį ant šakos, stebėtumeisi, kaipgi jis nenukrenta. Abiejuose užkulniuose yra po stiprų nagą įsikibti į šakelę; tačiau kibumo paslaptis yra vidinis griebiamasis mechanizmas. Paukščiui tupiant į medį, raumenys ir sausgyslės savaime sugniaužia pirštelius. Be to, savo stipriomis universaliomis kojomis kranklys gali vaikščioti bei raustis, taigi jis gerai „apginkluotas“ rinkti maistą visokiausiose vietose.

„Juodojo žaibo“ paplitimas ir skrydžiai

Tik nedaugelis paukščių taip plačiai paplitę kaip kranklys. Tai tikras klajūnas. Jis daug kur randamas šiaurės pusrutulyje. Gyvena labai įvairiose vietovėse: dykumose, Kanados ir Sibiro spygliuočių miškuose, kur iš šakelių ir kitų turimų medžiagų aukštai medžiuose susikrauna sudėtingus lizdus, Šiaurės Amerikos ir Skandinavijos pajūrio uolose, tundroje ir Arkties vandenyno salose. Labiausiai kranklys paplitęs negyvenamose vietose, todėl ir laikomas dykynių paukščiu.

Kokios įvairios jo gyvenamosios vietos, galima pamatyti Biblijos kraštuose, kur gyvena dvi didžiojo juodojo kranklio atmainos. Viena įsikūrusi pietinių dykumų platybėse, o kita įsitaisiusi šiauriniuose rajonuose. Juodieji krankliai lizdus suka uolų plyšiuose ir tarpekliuose. Jehova pasitelkė kranklius Elijui maitinti, kai šis slėpėsi Karito upelio slėnyje (3 Karalių 17:3-6). Izaijo žodžiai apie kranklius, besilaikančius Edomo „dykumose ir tyrlaukiuose“, irgi rodo, kokiose vietose jie gyvena (Izaijo 34:11, Šventasis Raštas, paruošė K. Burbulys).

Krankliai — puikūs lakūnai. Gražu žiūrėti, kaip jie laisvai sklendžia sukdami didelius ratus ir, atidžiai įsistebeiliję žemyn, ieško maisto. Jie be jokio vargo atlieka oro akrobatikos pratimus — verčiasi kūliais ir net šiek tiek paskrenda aukštyn kojom — ypač piršdamiesi, o kartais, atrodo, savo malonumui. Kranklio skrydį knygoje Ravens in Winter (Krankliai žiemą) taikliai aprašo Berntas Henrikas: „Lyg juodas žaibas iš dangaus jis sminga stačia galva, vartaliojasi arba pamažu didina greitį, iš lėto mojuodamas sparnais.“ Rašytojas priduria, jog tai — „pavyzdingas lakūnas ir ne tik“. Kranklys buvo pats pirmasis padaras, kurį Nojus pasirinko išleisti iš laivo per Tvaną — matyt, dėl jo ištvermės skrydžiuose (Pradžios 8:6, 7).

Lengvai prisitaikantys ir išradingi vagys 

Gamtininkai kranklį laiko lengviausiai prisitaikančiu ir išradingiausiu paukščiu. Kaip sakoma viename šaltinyje, „jo gudrumas pasakiškas“. Kad ir kaip susiklosto aplinkybės, kranklys įveikia sunkumą — prisitaiko prie esamų sąlygų, ypač jei tai susiję su maistu. Aišku, naudinga būti neišrankiu valgytoju! Kranklys lesa beveik viską, kas papuola į jo nagus: vaisius, sėklas, riešutus, žuvį, dvėseną, mažus gyvūnėlius, atmatas. Šis paukštis nesuka sau galvos, kur rasti maisto — spaudžiant šaltukui, šiaurinėse savo valdose jis tiesiog rausiasi po apsnigtus šiukšlių maišus. Kitąsyk krankliai ištisas dienas seka medžiotojus ir žvejus, mat kažkaip nutuokia, kad gaus lesalo.

Corvidae, arba varnų šeimos nariai, yra pagarsėję vagys ir krankliai ne išimtis. Jie nesivaržo vogti maistą iš kitų paukščių bei gyvūnų ir buvo pastebėta, kaip jie apgaudinėja šunis. Porelė darbuojasi pakaitomis: vienas nuvilioja šunį, o kitas tuo tarpu puola grobti jo maistą. Eskimų mene vaizduojamas gudrus kranklys, vagiantis žuvį iš eketėje žuvaujančio žvejo.

Kranklių santykiai su vilkais ypatingi; jie, kaip įprasta, seka vilkų rujas. Jie vaišinasi vilkų laimikiu, bet ir vėl, rodos, neapsieina nepaišdykavę. Biologas, vilkų gyvenimo tyrinėtojas L. Deividas Mekas, rašo, kad jo akivaizdoje krankliai krėtė juokus vilkams. Jis pasakoja atsitikimą, kaip vienas kranklys, atkrypavęs prie besiilsinčio vilko, kirto jam į uodegą, o kai šis mėgino pačiupti jį, atšoko šalin. Atsėlinantį vilką paukštis prisileisdavo beveik prie pat ir tuoj pakildavo. Paskui nutūpdavo už kelių žingsnių ir vėl kartodavo išdaigą. Dar pasakojama, kaip kranklys žaidė gaudynių su vilkiukais. Kai mažuosius žaidimas išvargino, kranklys tol karkė, kol jie vėl pradėjo žaisti.

Žurnale Canadian Geographic minima viena radijo laida iš Jelounaifo (Šiaurės vakarų teritorijos); joje buvo kalbama, kad krankliai sutupia ant komercinius pastatus dengiančių skardinių stogų kraigų ir, matyt, laukia, kada galės ant neįtarių praeivių nustumti susikaupusį sniegą. Nenuostabu, kad Kanados vakarinėje pakrantėje gyvenanti haidų tautelė kranklį vadina gudruoliu!

Balso vingrybės ir gabumai moksle

Kranklio „žodynas“ neįprastai gausus ir įvairus. Jo balsas — tai ne tik visų žinomas nerimo signalas, žemas, šaižus kranksmas, bet ir švelnumo, džiaugsmo, nuostabos, jaudulio bei pykčio gaidelės. Savo balso tembro ribose krankliai gali pamėgdžioti kitus paukščius, — ypač tikroviškai jie atlieka varnos vaidmenį.

Nėra prieita prie bendros nuomonės, kiek krankliai gali išmokti kalbėti. Tačiau Kendis Sevidž knygoje Bird Brains (Paukščio smegenys) dokumentiškai patvirtina pranešimus apie prijaukintus kranklius, kurie mokomi pamėgdžioti žmogaus kalbą. Legenda sako, kad poetas Edgaras Alanas Po įsigijo kranklį ir atsidėjęs mokė jį niūriai sukrankti „niekada“, — tai įkvėpė jį parašyti gerai žinomą eilėraštį „Kranklys“, kuriame kalbama apie „jaunuolį, gedintį savo mirusios mylimosios“.

Neabejojama kranklio gabumais moksle. Jeigu paukščius klasifikuotume pagal intelektą, atrodo, kranklys būtų pirmasis tame sąraše. Biologas Berntas Henrikas pažymi, kad kranklys „laikomas paukščių pasaulio smegenimis“. Jis sako, kad, darant „išbandymus, krankliai parodo įžvalgumą“. Buvo eksperimentuojama ir štai kranklys per šešias valandas sumąstė, kaip pasiimti ant virvelės kybantį mėsos gabalėlį, o varnos tą uždavinį vis dar sprendė praėjus 30 dienų. Krankliai netgi išmokomi skaičiuoti. Jų nuovoka galbūt yra ilgaamžiškumo raktas, — juk krankliai gyvena daugiau nei 40 metų laisvėje ir iki 70 metų nelaisvėje. Žinoma, už visus kranklio gabumus reikia įvertinti jo Kūrėjo išmintį.

Šis paukštis daug kur pažįstamas ir gerbiamas tų, kurie žino apie jo nepaprastas savybes. Jis minimas viso pasaulio tautų legendose. Jį išgarsino praeities ir dabarties rašytojai. (Žiūrėk rėmelį 24 puslapyje.) Taip, kranklys labai įdomus paukštis. Bet ką galima pasakyti apie jo grožį?

Jo savitas grožis

Na, argi negirdėjai apie ‛plaukus, juodus kaip juodvarnis’? (Giesmių giesmė 5:11) Jo tviskantis juodas apdaras tai plieno, tai purpuro atspalvio, o kartais sumirguliuoja ir žalsvai. Įsivaizduok įspūdingo dydžio kranklį juodomis žvilgančiomis plunksnomis, sklandantį virš savo gimtųjų tyrlaukių — jis tuoj pat krenta į akis. Tik pagalvok, koks kontrastas: šis juodas kaip smala paukštis ir ką tik iškritęs švarus, baltas sniegas. Kranklio grožį pavyko įamžinti dailininkams. Vienas iš jų, Robertas Batmanas, prisimena: „Mane sužavėjo nuostabios snieguotos Jeloustono parko atšlaitės — tas išraiškingas, gyvas peizažas, puikiai derąs su didingu kranklio siluetu.“

Tikrai galima sakyti, kad grožiu, istorija, paplitimu, skrydžiais, gudrumu ir ištverme kranklys neturi sau lygių.

[Rėmelis 24 puslapyje]

Kranklys legendose ir literatūroje

LEGENDOS

Kinų, egiptiečių, graikų, semitų ir Sibiro legendose kranklys vaizduojamas audrų ir blogo oro pranašu. Galbūt tų legendų pagrindas — istorija apie Nojų ir Tvaną.

Sibiro legendose kranklys yra gyvenimo ir kūrybos simbolis, o Šiaurės Amerikos aborigenai jį laiko dievu kūrėju.

Afrikos, Azijos ir Europos legendose kranklys pranašauja mirtį.

LITERATŪRA

Biblijoje kranklys pasižymi tuo, kad yra pirmasis konkrečiai minimas paukštis (Pradžios 8:6b, 7).

Šekspyro krankliai — tai daugiausia nelaimės ir blogio nešėjai („Julijus Cezaris“, „Makbetas“, „Otelas“), bet dar ir geradariai, maitinantys pamestus vaikus („Titas Andronikas“, „Žiemos pasaka“).

Čarlsas Dikensas veikale „Barnabis Radžas“ kranklį pristatė kaip linksmintoją.

Eilėraštyje „Kranklys“ Edgaras Alanas Po kranklį susiejo su prarasta meile ir sielvartu.

[Rėmelis 25 puslapyje]

Ko galima pasimokyti

Iš kranklio reikėtų pasimokyti. Pats Dievo Sūnus sakė: „Pasižiūrėkite į varnus. Jie nesėja ir nepjauna, neturi nei sandėlių, nei kluonų, bet Dievas juos maitina“ (Luko 12:24). Dažniausiai kranklys lizdą susikrauna dykvietėse, todėl ieškant maisto jam tenka apskristi didelius plotus. Krankliai išsirenka vienintelį gyvenimo draugą ir yra ištikimi tėvai. Augindami jauniklius, jie turi nuolatos tiekti lesalo, kad nutildytų savo alkanų mažylių gergždimą. Mokydamas Jobą, kaip išmintis atsispindi kūrinijoje, Jehova tarp kitų pavyzdžių paminėjo ir kranklį (Jobo 38:41). Jeigu Dievas aprūpina kranklį, laikytą nešvariu pagal Mozės įstatymą, būkime tikri: jis neapleis žmonių, kurie juo pasitiki.

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 23 puslapyje]

Krankliai 23—25 puslapiuose: © 1996 Justin Moore